Parodoje – sovietmečiu išgriautas senasis Vilnius

Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus bus galima Valstybinės kultūros paveldo komisijos sausio 10 d. sostinės rotušėje organizuojamoje parodoje „Senas ir naujas Vilnius“.

Parodoje bus pristatomi fotografo Mečislovo Sakalausko XX a. 6-8 dešimt. fiksuoti vaizdai, įamžinantys to laikmečio Vilniaus istorinio centro vietos dvasią ir pastangas išsaugoti senąjį miestą. Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, šalia istorinių fotografijų, bus eksponuojamos šiandienos jaunųjų fotografų atliktos senamiesčio nuotraukos, provokuojančios susimąstyti, ar XX a. pradžioje užgimusi paveldosaugos kryptis išsaugoti miesto visumą yra tęsiama iki šiol ir kokia ateitis laukia mūsų sostinės istorinės dalies.

Vilniaus istorinis centras, šiandienos visuomenei pasakojantis daugybę skirtingų istorijų, vis dar žengia savitumo paieškų keliu. Kiekvienai kartai ypač aktualu išsaugoti miesto veidą, atskleisti jo tapatumą ir suvokti savąjį santykį su juo. Išsaugojęs viduramžių miestui būdingą planinę struktūrą ir UNESCO pelnytai įvertintas dėl savo reikšmės Vidurio ir Rytų Europai, Senamiestis patyrė daugybę pokyčių ir iki šiol yra įtakojamas besikeičiančių urbanistikos paveldo apsaugos tendencijų.

Vilniaus architektūros paveldo praradimai siejami su sovietine miestų atstatymo ideologija bei praktika.

1944 m. sovietams įsitvirtinus Vilniuje, pradėta skaičiuoti karo metu miestui padaryta materialinė žala. Skaičiuojant nuostolius, fiksuojant išlikusią Vilniaus architektūrą, tapo akivaizdu, kad senasis miestas buvo prarastas ne karo metu, o po karo. „Vokiškųjų okupantų žalos Vilniaus senamiesčio pastatams bei architektūros paminklams plane“ pažymėta, kad daugiau nei pusė Senamiesčio pastatų išliko nesužaloti arba jiems reikėjo tik paprasto remonto.

„Sovietinio Vilniaus“ kūrimo versija rėmėsi modernistine sveiko ir patogaus gyventi miesto ideologija.

Pagal senamiesčių sanacijos koncepciją, istorinės miesto dalies higienos, gyventojų tankumo ir transporto problemos buvo sprendžiamos, griaunant techniškai susidėvėjusius pastatus, mažinant užstatymą, platinant gatves, o istorinius pastatus keičiant šiuolaikiškais. Šie bruožai akivaizdūs pokario Vilniaus senamiesčio tvarkyboje dėl to, kad sanacija buvo ypač sėkmingai pritaikyta sovietinėje urbanistikoje ir tapo ideologiniu pagrindu po karo pertvarkant daugelį SSRS miestų.

1948 m. pradėti pirmieji miesto tvarkymo darbai. Vienas pagrindinių akcentų buvo ištisų kvartalų bei posesijų „išvalymas“, motyvuojant miesto sanitariniais ir transporto poreikiais. Vis dėlto daugelio žmonių sąmonėje pokario senamiestis iš tiesų buvo panašus į griuvėsius, tad jų valymas, o ne restauravimas buvo priimtiniausias greito ir patogaus atstatymo būdas.

1959 m. buvo patvirtintas Senamiesčio rekonstrukcijos planas - pirmasis kompleksinis paveldosauginis dokumentas Sovietų Sąjungoje, sustabdęs senojo Vilniaus rekonstravimą ir leidęs naujame mieste išsaugoti senąją architektūrą.