Vilniaus fotografijos galerijoje – V. Puloko fotografijų paroda

  • Teksto dydis:

Liepos 18 d. 17.30 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19) atidaroma Valerijaus Puloko fotografijų paroda „1980-1990 metų fotografijos“. Atidaryme bus pats autorius.

V. Pulokas yra neramios sielos žmogus, nuolat ieškantis atsinaujinimo kūryboje. Fotografuoti jis pradėjo dar studijuodamas. Valerijus savo fotografijose atspindi tradiciją ir kartu ieško savų meninės saviraiškos galimybių. Tas ieškojimų procesas ir yra svarbiausias jo kūrybinis iššūkis.

Toks laikotarpis buvo 1980–1990 metų dešimtmetis, į kurį sutilpo ciklas fotografijų – apmąstymų apie žmogų, jo buvimą tam tikroje tylos, šviesos–tamsos apgaubtoje, kiek mistiškoje interjero erdvėje. Daug dėmesio autorius savo darbuose skiria šviesokaitai bei detalėms, kurios yra iškalbingi archetipiniai objektai, nusakantys vietą, laiką bei toje tylos aplinkoje esančio žmogaus dvasinę būseną. Iškeldamas ir panardindamas šviesos–tamsos plotuose žmogaus siluetą, veidą, akis, architektūrinio interjero fragmentus, įvairias buitines detales, autorius sukuria dinamiką bei menamą prasiveržimą. Tai iškalbinga tikrovės esatis, suręsta sodriais ir plačiais šviesos–tamsos bei pustonių plotais.

Anot filosofo Arvydo Piepaliaus, V. Puloko nuotraukos yra geras akstinas susimąstyti, kad pasaulyje kažkas pasikeitė atsiradus fotografijai. Jos atsiradimas akivaizdžiai pakeitė mūsų pasaulio matymą, taip pat ir jo pažinimą. Neišvengiamai iškyla dichotomijos „fotografija ir laikas“, „fotografija ir atmintis“. Ir jeigu mes tariame „nusifotografuosime atminčiai“, turime suprasti, kad kalbame ne apie tą atmintį, apie kurią kalba filosofai ir psichologai. Fotografijos erdvė, visada išlikdama plokštuma, taip pat nėra vien fotografuojamo objekto erdvė. Objektyvo erdve iš esmės tampa visas pasaulis, bet kokia vieta, prieinama akiai. Fiksuojant paskutinio sovietinio dešimtmečio tikrovę, demonstratyviai ignoruojama jos akivaizdi materialinė ir „dvasinė“ atributika. Vien nuotraukų topologija: Karaliaučius, Paberžė, Dotnuva parodo tą trajektoriją, kuria judėjo ištisa Lirtuvos menininkų ir intelektualų karta. O Rytprūsių tragedijos aidas ir tėvo Stanislovo atminimas dar ir dabar yra daugeliui tarpusavio slaptažodis.

Šios nuotraukos parodo kitą, neoficialią to meto realybę, sužadina atmintį ir primena patį save, tą, kurį po kasdienybės našta jau buvome beveik pamiršę. Šios fotografijos tokiu būdu tampa savotiška kryžkele, kurioje susitinka skirtingi žmonės, patirtys, įvairios meninės, dvasinės ir religinės praktikos.

V. Pulokas gimė Klaipėdoje 1960 m. Mokėsi 14 vidurinėje mokykloje (dabar „Ąžuolyno“ gimnazija). Baigė Lietuvos valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Dizaino katedrą ir įgijo dailininko-konstruktoriaus profesiją. 1984 m. priimtas kandidatu į fotografijos meno draugiją (dabar Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Pirmąją savo parodą surengė 1982 m. Grafikos katedroje. Kūrybinį darbą tęsia iki šių dienų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių