Vilniuje viešintis japonų atlikėjas Yuki Deai: materializmas griauna žmonių santykius

Rugsėjo 10 d. prasidėjo Vilnių stebinsiantis šiuolaikinės ir tradicinė japonų kultūros festivalis “nowJapan”. Į beveik savaitę truksiantį renginį suvažiavo daugybė Japonijos kultūros ir meno atstovų. Vienas iš jų - jaunas japonų pianistas, kompozitorius ir džiazo atlikėjas Yuki Deai.

Dvidešimt aštuonerių metų atlikėjas jau daugiau nei du dešimtmečius aktyviai užsiima muzika. Svarbu paminėti, kad tai nėra pagrindinis japono užsiėmimas. Yuki taip pat studijuoja sociologiją Saitamos universitete. Jo specializacija – psichologija, edukologija ir savižudybės. Kalbant apie pastarąsias, reikia pabrėžti, jog muzikantas pats buvo atsidūręs prie savižudybės ribos, dažnai kenčia nuo depresijos. Japonų kompozitorius tvirtina, kad jeigu ne muzika, galbūt jis jau būtų pražuvęs.

- Kiek žinojote apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?

- Nors Lietuvoje lankausi pirmą kartą, tačiau apie jūsų šalį žinau iš seniau. Japonijoje gerai žinomas Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje veikęs diplomatas Chuini Sugihara, kuris dirbo vicekonsulu Japonijos konsulate Lietuvoje. Tai yra daug kur gerai žinoma ir gerbiama asmenybė. 1943 m. Sugihara tūkstančiams žydų tautybės žmonių padėjo pasprukti nuo nacių režimo Lietuvoje.

- Nuo ko pradėjote savo muzikinį kelią?

- Būdamas penkerių metų pradėjau mokytis groti pianinu. Mano mama juo groja, todėl kol dar  buvau mažas, ėmė mokyti ir mane. Pradėjau nuo nedidelių kitų kompozitorių  kūrinių fragmentų. Vėliau aš jos paprašiau, kad paaiškintu, kaip vyksta improvizacijos. Netrukus pats įnikau į muziką. Nuo pirmųjų pamokų praėjo dvidešimt dveji metai kaip nesiskiriu su pianinu. Pasirinkau šį instrumentą, nes jo skambesys man labiausiai patinka.

- Studijuojate sociologiją, domitės savižudybėmis. Kas nulėmė tokį domėjimosi objektą?

- Atvirai kalbant, prieš trejus metus su šiuo reiškiniu pats susidūriau akis į akį - aš pats bandžiau nusižudyti. Daug detalizuoti nenorėčiau, tačiau po to bandymo galiausiai sugebėjau atsispirti norui atimti sau gyvybę. Po to įvykio ėmiau domėtis savižudybėmis, kalbėtis su žmonėmis, kurie apie tai galvoja.

Labai noriu ir stengiuosi padėti žmonėms, kurie galvoja apie savižudybę, juos atkalbėti nuo šios minties. Įsiliejau į tokių žmonių bendruomenę, ėmiau su jais bendrauti ir tokiu būdu aiškintis jų apsisprendimo motyvus. Savižudžiai paprastai turi rimtų psichologinių problemų, kurių vieni nesugeba išspręsti.

Kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, Japonijoje žmonėms sunku daryti gerą vienas kitam dėl kapitalizmo, kuris čia giliai įleidęs šaknis. Kiekvienas nori nukonkuruoti, nurungti kitą žmogų, todėl draugystei, solidarumui ir tarpusavio supratimui vietos lieka mažokai.

- Pagal savižudybių skaičių Lietuva yra viena pirmaujančių valstybių Europos sąjungoje. Remiantis ankstesnių metų statistiniais duomenimis, per metus Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių, tarp kurių yra ir jaunuolių, ir garsenybių. Kokia situacija yra Japonijoje?

- Pas mus savižudybė taip pat yra didelė problema. Mūsų šalyje yra toks Aokigaharos miškas, visai šalia Fudži kalno. Ši vieta yra garsi savižudybių skaičiumi. Nemažai japonų užbaigti savo gyvenimą renkasi būtent šį mišką, į kurį užėjus galima pamatyti daugybę ant medžių užrištų virvių su kilpomis.

Bandymų nusižudyti skaičius Japonijoje smarkiai padidėjo po 2011 m. vykusio žemės drebėjimo. To paties, kuris ir sukėlė Fukušimos katastrofą. Labai daug žmonių buvo išsigandę – jie prarado savo namus, savo darbus ir paprasčiausiai neturėjo kur dėtis. Visi stengėsi išvengti radiacijos poveikio, todėl prasidėjo masinė panika. Be abejo, vyriausybė stengėsi padėti gyventojams, tačiau dėl didelio skaičiaus nukentėjusiųjų visų išgelbėti nepavyko. Iš tos nevilties ir nusivylimo daug kas savižudybę įžvelgė kaip vienintelį likusį kelią.

- Ar domėjimasis savižudybėmis ir muzika yra susiję jūsų gyvenime?

Panašiai. Daug kas mano, kad tokie dalykai yra sunkiai suderinami. Aš įkvėpimo semiuosi iš savo patirties, jausmų, įspūdžių, todėl savaime išeina taip, kad neigiamas motyvas kartais sušmėžuoja mano muzikoje. Tačiau tai toli gražu nėra pagrindinė kūrybos tema.

- Kokie jūsų ateities planai?

- Savo ateitį matau dvejopą. Noriu tęsti muzikinę karjerą kaip kompozitorius, tai man suteikia daug džiaugsmo. Tačiau lygiai taip pat man yra svarbu rūpintis žmonėmis, todėl norėčiau būti pradinių klasių mokytoju. Jeigu kartais nutiktų taip, kad man nepasiseks arba teks nusivilti muzikine veikla, tuomet turėsiu išeitį – alternatyvią profesiją, kuri man brangi lygiai taip pat. Bet kokiu atveju, esu įsitikinęs, kad abi veiklos, kad ir kaip stipriai skirtųsi viena nuo kitos, yra suderinamos ir mano gyvenime jos neišsiskirs.