Aplinkosaugininkai: žuvų verslas legaliai išvengia baudų

Verslui kiti įstatymai

Į virtualioje erdvėje išplatintas restorano "Šturmų švyturys" darbuotojų nuotraukas, kuriose jie pozuoja šalia paskersto šamo, sureagavo aplinkosaugininkas Linas Jonauskas. "Šamus galima gaudyti tik nuo balandžio 1 d. Suprantu, jog šamas "netyčia" pakliuvo į tinklus gaudant kitas žuvis, tačiau papjauti ir suėsti jo tikrai nereikėjo", – socialiniame tinkle rašė jis.

Aplinkos ministerijos atstovai portalui diena.lt teigė žinantys apie šį atvejį, tačiau restorano bausti esą nėra už ką – galiojančių įstatymų nepažeidė. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų politikos grupės vyresniojo patarėjo Vilmanto Graičiūno teigimu, iki balandžio 1-osios draudimas gaudyti šamus galioja tik žvejams mėgėjams. Žvejams verslininkams šamų žvejybos draudimų išvis nėra. Verslininkams galioja kiti draudimai ir terminai nei žvejams mėgėjams.

"Kuršių mariose, Nemuno žemupyje, šamų pagaunama tikrai nedaug – gal vienas kitas per metus. Ir šis, aišku, pagautas žvejojant stintas. Gaudant stintas yra viena nuostata: atgal į vandens telkinį turi būti paleisti šios žvejybos metu sugauti sterkai. Žvejams verslininkams leidžiama žvejoti ne mažesnius nei 75 cm ilgio šamus, o šis sveria 70 kg, tad nustatytą dydį jis viršija kelis kartus. Tad taisyklių jie nepažeidė", – aiškino V.Graičiūnas.

Jeigu šamą nuo lapkričio 1 iki balandžio 1 dienos būtų pagavęs žvejys mėgėjas, jam grėstų bauda iki 300 eurų, o žvejybos įrankiai, valtys ir kitos žvejybos priemonės būtų konfiskuojami. Be to, pažeidėjas turėtų atlyginti gamtai padarytą žalą – sumokėti po 290 eurų už kiekvieną sugautą šamą.

Iki balandžio 1-osios draudimas gaudyti šamus galioja tik žvejams mėgėjams. Žvejams verslininkams šamų žvejybos draudimų išvis nėra.

Prisidengia priegauda

"Greičiausiai restoranas bus paėmęs tą šamą kaip verslinės žvejybos priegaudą, t. y. kaip žuvį, kuri buvo netyčia pagauta gaudant kitas žuvis, – "Vilniaus dienai" teigė L.Jonauskas. – Teisės aktai nedraudžia to daryti, bet yra moraliniai ir etiniai dalykai. Tai buvo didelė, ne vieną dešimtį metų nugyvenusi žuvis. Pasinaudodamas tam tikra verslinės žvejybos spraga, restoranas pasiėmė tą žuvį, ir ne tik kad pasiėmė, bet dar išskrodė bei didžiuodamiesi fotografavosi – prie kraujais aptekėjusios žuvies, prie nupjautos galvos. Tai nesukėlė jokių gerų emocijų nei mano kolegoms aplinkosaugininkams, nei žvejams."

Kodėl paprastam žmogui negalima, o verslininkai gali daryti ką nori? Anot aplinkosaugininko, natūralu, jog, žvejojant kokią nors vieną žuvų rūšį, į tinklus pakliūva ir kitokių. Kad koks nors principingas aplinkos apsaugos inspektorius nenubaustų žvejų už tai, kad sužvejojo 10–20 ešeriukų ar dar kokių nors kitokių žuvų, teisės aktai numato galimybę tą priegaudą pasilikti.

"Tačiau kalbėdami apie priegaudą teisės aktų kūrėjai, neabejoju, neturėjo galvoje tokios priegaudos kaip 70 kg šamas ar panašiai. Šiuo atveju, esu beveik tikras, jeigu būtų ir 10 šamų į tinklą pakliuvę, jie visi būtų atsidūrę skerdykloje. O juk yra tam tikras protingumo kriterijus."

L.Jonauskas pateikė ir kitą pavyzdį: verslininkams žvejojant Kuršių mariose lašišų migracijos metu, sužvejotąsias lašišas privalu paleisti. Bet jeigu žuvis negyvybinga, nereikia mesti atgal į vandenį. Tad dauguma taip pagautų žuvų tampa "negyvybingos" ir keliauja į žvejų laivus, tik draudžiama jas pardavinėti.

Yra ir kitų schemų, kaip draudimus apeiti. Tačiau minėtas šamo atvejis, aplinkosaugininko manymu, protu nesuvokiamas: žuvis tiesiog ciniškai, negailestingai paskersta, ir dar tuo giriamasi.

Iš kur "Šturmų švyturys" gavo 70 kg sveriantį šamą, įmonės vadovas Česlovas Žemaitis "Vilniaus dienai" paaiškinti nenorėjo, argumentuodamas, kad nežino, su kuo kalbasi. Į prašymą susitikti ir pasikalbėti jis atsakė "tiek to", ir nutraukė pokalbį.

"Facebook" nuotr.

Sąmoningumo daugėja

Kalbėdamas apie mėgėjišką žvejybą L.Jonauskas vis dėlto rado kuo pasidžiaugti – žvejybinė kultūra Lietuvoje auga. Žvejai mėgėjai, sužvejoję tokias dideles žuvis, vis dažniau tiesiog nusifotografuoja ir jas paleidžia.

"Sąmoningumo tikrai daugėja. Tai įrodo ir faktas, jog 2012 m., kai pradėjau dirbti Aplinkos ministerijoje, į biudžetą už mėgėjiškos žvejybos leidimus buvo surenkama pora šimtų tūkstančių litų. Kai baigiau darbą, 2016 m., jau būdavo surenkama beveik 6 mln. litų. Vadinasi, vis daugiau mėgėjų žvejoja legaliai, mažėja brakonierių", – sakė aplinkosaugininkas.

Jo teigimu, pastaraisiais metais buvo įvesta daug įvairiausių žvejybą reglamentuojančių apribojimų, o patys svarbiausi, vienareikšmiškai, buvo skirti kovai su brakonieriavimu.

Preliminariai apskaičiuota, kad Lietuvoje yra apie 500 tūkst. žmonių, kurie bent kartą per metus paima meškerę į rankas. Ir kai tie pamato, kad gamta realiai saugoma, kad galima sutikti inspektorių prie vandens telkinių, kad uždrausti tinklai, kad padidintos baudos, kad vyksta įžuvinimo darbai, ir kad žuvų realiai atsirado daugiau, supranta visų tų priemonių prasmę, perka žvejybos leidimus, patys jaučiasi bendruomene, kuri yra atsakinga už savo žvejybos išteklius.

Juk tam tikri žvejybos apribojimai, anot L.Jonausko, nustatyti ne todėl, kad tiesiog kažkas būtų uždrausta, o kad žuvys bent kartą per metus ramiai išnerštų, kad tų žuvų atsirastų, o tada ir sugauti galima būtų daugiau. Juk daugeliui žvejų mėgėjų žvejyba – laisvalaikio praleidimo būdas. Kai vandens telkiniuose žuvų daugiau, kur kas daugiau ir emocijų bei adrenalino būna, kai pagauni ne kelias atsitiktines žuveles, o kai žuvys kimba ir jų tikrai yra.

Lašišos atsigavo

L.Jonauskas priminė, jog prieš maždaug 20 metų lašišų populiacija Lietuvoje buvo kritinės būklės. Tam įtakos turėjo daug įvairiausių dalykų, tačiau labiausiai – vandens tarša ir nežabotas brakonieriavimas. Prireikė nemenkų valstybės pastangų, kad būtų atkurti šie ištekliai. Buvo gaudomi lašišų reproduktoriai, jos buvo veisiamos dirbtiniu būdu, o po to paleidžiamos. Tačiau esminis atsigavimas įvyko tada, kai šios žuvys buvo pradėtos ypač saugoti.

Ne paslaptis, kad neršti atplaukianti patelė, kuri dažniausiai sveria daugiau nei 10 kg, juodojoje rinkoje kainuoja apie 200 eurų. Mat tos patelės pilve yra apie 3 kg raudonųjų ikrų, o ir pati žuvies mėsa yra brangi. Brakonieriai neršiančias lašišas gaudydavo ir realizuodavo – parduodavo žmonėms, net restoranams, turguose galima buvo nelegaliai įsigyti, nes prekeiviai priimdavo ir deklaruodavo kaip jūrines, t. y. legalios žvejybos žuvis.

Jei brakonieriai įkliūdavo – susimokėdavo juokingą 30 litų baudą už tai, kad žvejoja neleistinu metu, ir dar už žuvį kokius 200 litų. 2013 m. Aplinkos ministerija 10 kartų padidino baudas. Už gamtai padarytą žalą dabar tenka mokėti apie 600 eurų už žuvį, ir dar baudą. Negana to, žvejus tikrinančių inspektorių yra daug daugiau.

"Prieš 20 metų vos vienas kitas vilnietis žinojo, kad Neryje galima pagauti lašišų, ir bandydavo tai padaryti leistinu metu, tik jiems nelabai sekdavosi, nes tų žuvų vienetai būdavo, – sakė L.Jonauskas. – Tačiau, dirbtinai padedant populiacijai atsikurti, ir ėmus saugoti lašišas, sugriežtinus aplinkosaugines priemones, tų žuvų, palyginti su situacija prieš du dešimtmečius, yra šimtus kartų daugiau. Vilnius visame pasaulyje jau garsėja kaip sostinė, į kurią galima atvažiuoti iš kitų šalių, apsigyventi miesto centre ir, už nedidelę sumą nusipirkus žvejybos leidimą, pasigauti šitų karališkomis vadinamų žuvų."