Europa atsivėrė Lietuvai

Iki ketvirtadienio vidurnakčio buvo dalykų, kurie skyrė Europos Sąjungos (ES) senbuves ir Lietuvą. Liko ir dabar, bet gerokai mažiau.

Nuo šiol Lietuvos piliečiai ES šalių pasienyje turi tokias pat teises, kokios iš pradžių suteiktos penkių valstybių – Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos – gyventojams. Šias šalis vaizdžiai kalbantys apžvalgininkai prieš dvidešimt dvejus metus pavadino Šengeno valstybe.

p>Tačiau Šengenas – ne valstybė, o Liuksemburgo miestelis, tapęs Europos laisvo judėjimo simboliu. Kai 1985 m. jame buvo pasirašyta istorinė sutartis, Lietuvos apskritai nebuvo Europos žemėlapyje, kitoks buvo ir išorinės sienos apibrėžimas. Šunys, spygliuota viela ir pasieniečiai – visi Kalvarijos ir Lazdijų gyventojai atsimena dvidešimt dvejų metų senumo įvykius ir ribą, kurią kirtęs atsidurdavai kitame pasaulyje – vis dar sovietiniame, bet gerokai modernesniame.
Kai kurie tolimųjų reisų vairuotojai tuo metu dar nebuvo gimę, jie neatsimena ir spygliuotų užkardų. Tačiau žino kitas, prie kurių tekdavo praleisti ilgas valandas, kartais dienas. Net Lietuvai tapus ES nare vilkikai stovėdavo eilėse, kurios dažnai nutįsdavo keliolika kilometrų.
„Susidarydavo įspūdis, kad Lietuvos ir Lenkijos pasieniečiai pernelyg uoliai atlieka savo darbą“, – vakar apie 23 val. prie Lenkijos ir Lietuvos sienos stovėjęs vilkiko vairuotojas žinojo, kad po penkiasdešimties minučių viskas pasikeis.
Tačiau iki tol įprastas vaizdas – Kalvarijų-Budzysko pasienio punkte stovėjo keliasdešimties vilkikų eilė. Lenkų pasieniečiai kruopščiai tikrino dokumentus. „Tegul dirba“, – vairuotojai nebepyko, tiesiog šypsojosi.

Šventė ir pareigūnai

Prieš dvyliktą valandą nakties Lietuvos sieną kirto iš Vengrijos grįžtančio kelmiškio Kazio Ambraziūno vilkikas. Jis pravažiavo keturias valstybes, kurių sienos atsivėrė penktadienio naktį. Nuo Vengrijos iki Lietuvos – keliolika valandų kelio. Vengrijos ir Slovakijos pasienyje užkardos pakilo ketvirtadienio rytą. Vien dėl to vairuotojas sutaupė beveik pusvalandį. „Čekijoje ir Lenkijoje vis dar tikrino dokumentus“, – sakė jis.
Iki vidurnakčio – penkios minutės. Kalvarijų punkto pasieniečiai žvilgčioja į laikrodį. Po kelių sekundžių jų kompiuteriuose atsirado naujas įrašas. Paskutinis žmogus, stabtelėjęs pasienio punkte ir parodęs savo dokumentus, sieną kirto 23 val. 56 min. Daugiau to daryti nebereikės. Per maždaug penkiolika minučių ištirpsta ir krovininių automobilių eilė. Vairuotojai atrodo gerai nusiteikę, bet pasienio pareigūnai – gerokai energingesni.
Kai nuleidžia Lietuvos ir ES vėliavas, jie apsikabina, šypsosi ir rankas spaudžia jau savo noru pasienyje sustojantiems vairuotojams. Kai kurie atvyko limuzinais – taip norėdami paminėti Lietuvai svarbią datą.
Tačiau Lenkijoje – kelios minutės po 23 val. Pasienių kavinių stalai nukrauti užkandžiais ir gėrimais, sustatyti fejerverkai, tačiau pasieniečiai nepalieka savo postų.

Pasienietis rodė valdžią

Lazdijų–Agradninkų pasienio postas. 24 val. 55 min. Kelios akimirkos, kai Lietuva ir Lenkija geografiškai taps tokios artimos, kokios buvo nebent Žečpospolitos laikais – iki trečiojo padalinimo XVIII a.
Tačiau jaunas lenkų pasienietis neskubėjo švęsti. „Prašau pateikti dokumentus. Lenkija – dar ne Šengeno erdvėje“, – pro automobilio langą įkiša pliką galvą. Išgirdęs, kad neturiu nei paso, nei asmens tapatybės kortelės, neketina daryti išimčių: „Jūs negalite važiuoti.“
Tris minutes lūkuriuojame prie sienos. Sustoję lietuvių pasieniečiai užsirūko, bet nepataria sienos kirsti mišku. „Iki kelių įsmigsi į purvą “, – vietovę pažįsta jie. Pasigirsta plojimai, o dangų nušviečia fejerverkai. Siena atsiveria, tačiau lenkų pasienietis vis dar bando įrodyti, kad dokumentai, kuriuose yra asmens kodas ir nuotrauka, dar nėra bilietas į kitą ES šalį.
„Rodykite pasą, kitaip neįleisiu“, – grūmojo jis. Tačiau traukinys jau pajudęs, ir pasienietis nusprendžia nelįsti po lokomotyvu. „Eik“, – piktokai rėžia jis. Kitaip ir negali pasielgti. Jis tikrai žino, kad vairuotojo pažymėjimas – irgi tinkamas dokumentas. O jei ir nepraleis, vidines sienas galiu kirsti bet kurioje vietoje – mišku, lauku, keliu, ežeru ar upeliu.
Tuo metu prie administracinių pasienio pastatų vilnietis Mantas Mikšys į viršų iškelia diplomą ir išrėžia kalbą. „Specialiai atvažiavau prie sienos. Suprantu šio įvykio reikšmę“, – jaunuolis žino, kad sienas galima perbraižyti, bet gautas pirmojo be dokumentų kontrolės Lenkijos-Lietuvos sieną kirtusio žmogaus vardas liks visam gyvenimui.

Skaičiuoja naudą

Šengeno naudą skaičiuoja ne tik politikai, bet ir paprasti žmonės. „Laisvai grybausiu, nesibaiminsiu nuklysti į šoną“, – pasienyje gyvenanti Janina Ražukienė kitais metais tikisi didesnio grybų derliaus.
„Bent keliomis valandomis griečiau grįšime namo – pas šeimą“, – vilkikų vairuotojai prie sienų sugaištą laiką skirs žmonoms bei vaikams.
Šengenas galutinai ištrins naująsias ir senąsias ES šalis skyrusias linijas. „Dabar svarbu, kad išnaudotume visas sąlygas ir sugebėtume išvengti išlikusių ar vis dar pasitaikančių kliūčių “, – Kalvarijos–Budzysko pasienio poste simbolinėje ceremonijoje su Lenkijos prezidentu Lechu Kaczynskiu sakė šalies vadovas Valdas Adamkus.
Ir prezidentai, ir paprasti žmonės mato: Europa nuo Helsinkio iki Lisabonos dar niekada nebuvo tokia vieninga, bent jau pasienyje. 4000 kilometrų arba 24 valstybės – erdvė, kurios nebeskiria nė viena užkarda.



NAUJAUSI KOMENTARAI

SUSIJĘ STRAIPSNIAI

Galerijos

Daugiau straipsnių