G. Umbrasas: po 20 metų Lukiškių aikštė gali būti rausiama iš naujo

Kūrėjas teigia Sąjūdžio 30-mečio proga dažnai apmąstantis nepriklausomybę ir pasigendantis dialogo: „Žiūrint į šiandienos Lietuvą panašu, kad kartais vienas šalies kampas trukdo kitam, trūksta vientisumo.“

– Rašoma, kad jūs –  Vilniaus miesto menininkas, papuošęs nemažai sostinės viešųjų erdvių. Kas skatina kurti miestui?

– Viskas labai paprasta. Tiesiog gyvenu šiame mieste, kartais kur nors einu, svajoju, kažkas rezonuoja. Naujos mintys pratęsia vidinį monologą, atsiranda dialogas, o po to – ir kūrinys.

– Kaip jaučiatės, kai pats einate pro savo darbus – „Stebuklo“ plytelę ar „Meilės krantus“?

– Skirtingai, nes kiekvieno darbo likimas kitoks. „Stebuklas“ mane patį visada džiugina, bet, pavyzdžiui, „Čiulbantis kryžius“ – ne taip. Savivaldybė jį remontavo, nusmalavo, nudaužė detales. Jau kone dešimt metų prašau lėšų, kad galima būtų jį restauruoti, sutvarkyti remonto pasekmes.

– Kaip sekasi to siekti?

– Kol kas – tyla. Vieni miesto merai tam pritaria, bet ateina kiti, kurie nieko nežino ir žinoti nenori. Net jei meras pritaria, nereiškia, kad koks nors procesas neužstrigs. Dėl „Čiulbančio kryžiaus“ restauracijos buvo galima pasitarti ir išvengti sugadinimo, tačiau kai kurie vidutinės grandies valdininkai yra labai didingi, jiems kepurė gali nukristi, jei su kuo nors teks konsultuotis.

Dabar žvelgiant į Gedimino kalną, atrodo, kad jis ne restauruojamas, o daromi pamatai Aukštutinei piliai.

Taigi prie savo kūrinių aš vis prieinu, juk reikia pažiūrėti, kaip gyvena tavo vaikai. Kartais pradžiugina kito žiūrovo žvilgsnis ar posakis. Esu girdėjęs ir įvairių istorijų, dažnai jos lydi „Stebuklo“ plytelę. Kai kurie sako ant jos stovėję ir paprašę darbo, galiausiai tai ir gavę. Galbūt tie žmonės jau seniai buvo prinokę darbui, bet sutapimas vis tiek malonus.

– Sakote, kad kūriniai – jūsų vaikai. Vadinasi, sukūręs juos ir atidavęs miestui, neatsiribojate?

– Taip, bet jei per daug juos prižiūri ir kontroliuoji, ta meilė taip pat gali apkarsti.

– Kaip vertinate Vilniaus viešąsias erdves? Prieš kurį laiką pats esate dalyvavęs Lukiškių aikštės „Laisvės“ skulptūros konkurse.

– Čia galima pakalbėti apie kelis dalykus. Vienas – tai iš Gedimino kalno daromas Babilono laikų zikuratas. Daug vėliau archeologai galės viską atkasti ir patvirtinti, kad Lietuvos sostinėje buvo statomas toks darinys. Dabar žvelgiant į Gedimino kalną, atrodo, kad jis ne restauruojamas, o daromi pamatai Aukštutinei piliai. Tai objektas, už kurį nelabai kas ir atsako.

– Ko reikėtų kalnui sutvarkyti? Geresnių specialistų?

– Daug tų specialistų – tiesiog gavę ar pasidarę įvairius pažymėjimus. Kartais pažymi varneles tinkamu laiku ir vietoje, ir tampi dideliu žinovu. Ekspertais vadintis gali tik žmonės, ką nors įrodę savo darbais, turintys patirtį.

Kalbant apie Lukiškių aikštę, ŠMC atranka į kūrybines dirbtuves pasižymėjo neaiškiais atrankos kriterijais. Pastebiu, kad tokių konkursų organizavimas turi nemažai ydų. Kai pats dalyvavau konkurse 2013 m., turėjome atnešti pažymas, įrodančias, kad nebuvo kolaboruota su KGB. Komisijos nariai tokių pažymų neatnešė, jiems taikyti kitokie kriterijai. Buvo daug keistų dalykų. Naujausio konkurso projektinė užduotis taip pat ydinga. Manau, kad jei neįrengta požeminė aikštės dalis, o miestas dūsta nuo transporto ir erdvės poreikio, po 20 metų ši teritorija bus rausiama iš naujo.

– Įdomu, kad kai kuriuos jūsų kūrinius mieste lydi netikėtai atsiradę pasakojimai, net mitai. Ką apie tai galvojate? Ar jums tai artima?

– Pati mitologija man labai įdomi, kartais semiuosi iš jos įkvėpimo. Pavyzdžiui, šiais metais minime Sąjūdžio 30-metį, tad vis pagalvoju, kas įvyko praėjusio amžiaus pabaigoje. Mūsų seneliai, proseneliai savo laikais daug patyrė – kentėjo trėmimus, kalėjimus, žudynes, kai kurie prarado vaikus ir išprotėjo, susirgo... Tačiau jų maldos ir svajonės kažkur kaupėsi, augo.

Tai lyginu su Jono Basanavičiaus užrašytu pasakojimu apie tai, kaip atsiranda ežerai. Aprašoma, kad senais laikais būrelis žmonių stovėdavo ir žiūrėdavo į danguje plaukiančius debesis, galvodavo jiems vardus. Kai kas nors atspėdavo debesies vardą, šis nusileisdavo ant žemės ir taip atsirasdavo ežeras.

Grįžtant prie mūsų nepriklausomybės, manau, kad tos senelių svajonės taip pat kaupėsi kaip spiečius, kol pratrūko ir realizavosi. Mes laisvės dovaną gavome kaip palaimą. Toliau – klausimas, kaip elgiamės su ta dovana, ar įvertiname tai, už ką sumokėjome ne mes patys. Žiūrint į šiandienos Lietuvą, panašu, kad kartais vienas šalies kampas trukdo kitam, trūksta vientisumo, dialogo. Visi rėkia monologais – duok man, duok man!

– Ar menininkui Lietuvoje lengva?

– Sudėtinga pasakyti. Lyg ir turėtų būti koks nors paramos įstatymas, tačiau jis, mano akimis, dar negimęs. Štai rudenį atidarys MO muziejų. Jei valstybė labiau skatintų paramą ir už rėmimą anuliuotų bent mokesčius ar PVM, galima būtų atidaryti du tokius muziejus. Skatinimo menininkams tikrai trūksta.

– Kur nusivestumėte užsienio svečius, norėdamas parodyti Lietuvą?

– Kas kartą kitur. Pavyzdžiui, ant vienos apžvalgos aikštelių – Trijų kryžių kalno. Galbūt prie Aušros vartų, gal parodyčiau ir Tuskulėnų parką. Lietuvą man reprezentuoja ir Vinco Svirskio skulptūros.