Sėkmė aplanko ja tikinčius

Žirmūnų seniūnijoje, už durų su užrašu „Metras“, dūzgia technika, aidi moterų balsai. Čia įsikūrusi neįgaliųjų socialinė įmonė gamina kiek neįprastą produkciją – grikių sėlenomis užpildytus čiužinius ir pagalves.

Užėjus į įmonės „Metras“ patalpą pirmiausia dėmesį patraukia didelis, baltas, neįprastos formos darbo stalas. Jis – be jokių kampų, išlenktais kraštais, kad būtų patogu iš visų pusių prie jo prieiti. Pasieniais sustatytos siuvamosios mašinos – ne mažos, skirtos pramoninei gamybai. Dabar jos nedūzgia – pietų metas. Darbuotojos pietauja vietoje, kolektyviai, pačios pasirūpinusios produktais. Maistą moterys gamina šalia esančioje mažoje patalpėlėje.

Opiausia problema – būstas

Dabar šiam šauniam devynių verslininkių kolektyvui liko viena svarbiausių problemų – gyvenamasis būstas. Moterims labai sunku kasdien atvykti į darbą iš nepritaikytų patalpų. A.Krupovič gyvena penktame lifto neturinčio namo aukšte. Merginai tenka samdyti žmones, kurie kasdien ją nugabentų laiptais žemyn, o grįžusią užkeltų į viršų. Ji kantriai laukia socialiai remtinų sostinės gyventojų eilėje, kol pagaliau kažkas atsižvelgs į opiausias jų problemas. Juk jos uždirba tik pragyventi, o ne būstui pirkti.
„Neseniai Andželika paklausė, ar negalėtų ji čia, pagalbinėje patalpėlėje, pasistatyti savo lovelę? Ką darysi, leidau. Bet juk žmogus negali taip ilgai gyventi: jam reikia praustis, gamintis maistą. Tačiau štai neseniai girdėjau per televiziją: savivaldybė laisvų butų turi šimtus! O neįgalieji ar šiaip socialiai remtini laukia kaklus ištempę ir tiki valdininkų žodžiais, kad jiems padėti nėra galimybių“, – piktinosi J.Požėraitė.

Pasikeitęs gyvenimas

„Vartyk“ smegenis – išeitis visuomet atsiras“, – atsako įmonės direktorė J.Požėraitė kiekvienam klausiančiam, kaip jai – neįgaliai, dar vaikystėje poliomielito pasodintai į invalido vežimėlį, – pavyko ne tik pačiai integruotis į visuomenę, bet ir suburti šį panašaus likimo žmonių kolektyvą.
„Gal ką ir stebina mano prisipažinimas, jog tik sulaukusi 18 metų pradėjau mokytis pradinės mokyklos trečioje klasėje. O pabrėžiu tai visuomet, kad paneigčiau daugelio negalios ištiktųjų nuostatą, jog vienoks ar kitoks fizinis trūkumas užkirto kelius į gyvenimą“, – pasakojo J.Požėraitė. Ji sako visada tvirtinusi ir savo asmenine patirtimi įrodžiusi, kad invalido vežimėlis gyvenimo neužbaigia. Jis tik pasikeičia ir ima diktuoti kiek kitokias sąlygas. Moteris prisimena, kaip tokiais savo samprotavimais pralinksmino vieną seimūną.
„Pasakiau jam: koks skirtumas, kur mes sėdime – invalido vežimėlyje ar krėsle? Mūsų protas, mąstymas – ne sėdimojoje kūno dalyje, o galvoje. Tai ji lemia, ko mes pasiekiame. Tas, kuris sugeba „vartyti“ savo smegenis, randa išeitį bet kurioje gyvenimo situacijoje, padeda ne tik sau, bet ir kitiems. Pagaliau – kas neturi tų vienokių ar kitokių negalių? Štai jūs tikriausiai ne dėl mados, o verčiamas būtinybės nešiojate akinius. Man jų dar neprireikė, todėl čia prieš jus aš esu pranašesnė“, – linksmai pasakojo J.Požėraitė.

Nuo idėjos iki verslo

„Kartą per radiją išgirdau informaciją: kažkur kažkas iš grikių sėlenų gamina ligoniams labai reikalingus daiktus – čiužinius, pagalvėles, saugančius nuo pragulų. Tie, kuriems teko ilgai gulėti nepasikeliant, gerai žino, ką jos reiškia. Tada pagalvojau: juk tokias priemones galėtų gaminti ir patys neįgalieji!“
Nauja mintis moteriai nedavė ramybės. Ji surinko žinias apie tokio verslo galimybes. Tam reikalingų audinių nebuvo sunku surasti. Bet kur gauti tokių sėlenų? „Net nežinojau, kaip jos atrodo. Juk mano gimtojoje Suvalkijoje tokio javo niekas nesėja! Tai dzūkų smėlynuose auginama kultūra. Koks buvo džiaugsmas, kai sužinojau, jog grikius apdoroja įmonė „Varėnos grūdai“. Tokią žaliavą ten galima net veltui gauti, nes ji, kaip ir nereikalinga“, – prisimena J.Požėraitė.
Ir ji ėmėsi verslo. Subūrusi keletą neįgalių moterų, įsteigė individualiąją siuvimo įmonę „Centimetras“. Specialių patalpų neturėjo – dirbo jos pačios bute. Po kelių metų, kai verslininkės suprato, jog jų gaminius jau pernelyg kuklu matuoti centimetrais, ėmė kurti neįgaliųjų socialinę įmonę „Metras“.

Problemą pašalino geraširdiškumas

J.Požėraitės teigimu, anksčiau jų problema buvo ne pati gamyba, o produkcijos realizavimas: „Reklamai lėšų neturėjome. Tačiau užteko žurnalistų nuoširdaus noro mums padėti – išspausdinti reklamą – ir problemos neliko. Tolimesnė sėkmė jau priklausė nuo mūsų sumanumo“.
Prieš kurį laiką moterys kreipėsi į savivaldybę. Už gautas lėšas susiremontavo patalpas seniūnijoje, nusipirko inventoriaus. Šiandien savo produkciją energingosios verslininkės platina vaistinėse. Tiesa, jos priima ir kitokius, nereikalaujančius profesionalių siuvėjų įgūdžių, užsakymus. Per interviu jos skubėjo atlikti užsakymą – siuvo viešbučiui patalynės užvalkalus.