VU filosofijos absolventas Italijoje rado studijų bei mokslo rojų

Veltui ir operatyviai gauti pačius naujausius, reikalingiausius filosofijos veikalus bei kitas knygas. Dalyvauti tarptautiniuose filosofijos renginiuose ir važinėti po pasaulį. Ne, tai – ne iliuzija ir ne svajonės. Taip šiuo metu gyvena Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto absolventas Laurynas Adomaitis, pirmasis Lietuvos istorijoje iš lotynų kalbos išvertęs garsaus XVII a. filosofo Barucho Spinozos veikalą „Teologinis-politinis traktatas“.

Šį veikalą L. Adomaitis vertė trejus metus. Deja, niekam Lietuvoje jis nebuvo įdomus, todėl niekas ir neskyrė šiam svarbiam vertimui finansavimo. Jaunasis filosofas paramos sulaukė iš Olandijos. Tiesa, pinigų suredaguoti jau išverstą veikalą sutiko skirti Lietuvos kultūros taryba.

– Kodėl ėmėtės šio vertimo? Kuo jis jums svarbus?

– B. Spinozos traktatas, mano galva, – vienas svarbiausių politinės istorijos veikalų, todėl tiesiog gėda neturėti jo vertimo.

Iki šiol į lietuvių kalbą buvo išversta tik viena B. Spinozos knyga – „Etika“. Tai, žinoma, gerai, bet ji neatspindi jo mąstymo.

– Kas lėmė, kad iki šiol B. Spinozos traktatas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą? Niekam jis nebuvo įdomus ar reikalingas?

– Atvirkščiai. Jis labai aiškiai dėsto savo mintis, jo kalba nėra sudėtinga, idėjos – labai radikalios. Apskritai B. Spinoza garsus tuo, kad yra radikalaus mąstymo apie politiką pradininkas: pradėjo į valstybę žiūrėti pasaulietiškai, atmetė bet kokį religijos vaidmenį politikoje. Jis atskyrė filosofiją nuo teologijos ir kalbėjo tai, apie ką XVII a. niekas nedrįsdavo net užsiminti. Jis buvo laikomas didžiausiu to meto eretiku.

– Matyt, ne veltui žydai jo išsižadėjo.

– Iš tikrųjų, žydai B. Spinozą atstūmė. Religingos žydų bendruomenės reakcija buvo ypač stipri. Kai B. Spinozai buvo 23-eji, Amsterdamo Talmud Tora kongregacija jam paskelbė cheremą – pasmerkimą, kuris prilygo ekskomunikacijai. Buvo bandyta filosofą reabilituoti – buvęs Izraelio premjeras Davidas Ben-Gurionas siekė panaikinti cheremą, o paskutinį kartą B. Spinozos reabilitacija buvo svarstyta jau 2015 m. Bet pasmerkimas ir toliau galioja. Taigi, B. Spinozos pareiškimai buvo tokie rimti, kad net ir beveik po 400 metų jis vis dar laikomas pasmerktuoju.

– Ar versti B. Spinozos traktatą nusprendėte pats, ar kažkas pasiūlė?

– Pats pasirinkau šį veikalą. Dvejus metus bandžiau gauti finansavimą VU arba jam tarpininkaujant, bet man pastangos buvo bevaisės. Galiausiai vertimą sutiko paremti Olandijos valstybinis literatūros fondas, kuris finansuoja olandų autorių vertimus į kitas kalbas, nes juk B. Spinoza buvo Olandijos žydas.

– Jaučiatės padaręs didelį darbą?

– Manau, kad B. Spinozos traktato vertimas į lietuvių kalbą – milžiniškas įvykis, nors knygos tiražas – tik 700 egzempliorių. Tai ne Gretos Kildišienės dienoraštis ar ką ji ten parašė keliasdešimties tūkstančių tiražu.

Pats B. Spinoza traktato pratarmėje rašo, kad jo knygą gali skaityti tie, kurie tam pasiruošę, „turi laisvą protą“, yra atvirų pažiūrų, o kiti tegul nesivargina.

B. Spinozos traktato vertimas į lietuvių kalbą – milžiniškas įvykis, nors knygos tiražas – tik 700 egzempliorių. Tai ne Gretos Kildišienės dienoraštis ar ką ji ten parašė keliasdešimties tūkstančių tiražu.

– Kokios įtakos ši knyga turėjo jums pačiam?

– Atvėrė akis vertinant politiką. Juk B. Spinoza buvo realistas. Jis neturėjo jokių iliuzijų, kad žmonės – dieviški sutvėrimai ir gali būti vieni kitiems draugiški, jautrūs.

B. Spinoza savo traktate kalba apie tai, kad gamtoje nėra jokios neteisybės – didelės žuvys suvalgo mažas žuvis. Ir kas čia neteisingo? Kiekviena būtybė siekia išlikti. Lygiai taip pat gyvena žmonės. Jokios priemonės geram gyvenimui nėra uždraustos. Kas žmogui naudinga, tą jis gali ir daryti. Nieko nėra neteisingo. Kas yra blogai ir kas yra gerai, anot B. Spinozos, – žmonių susitarimo reikalas.

– O kaip – Dešimt Dievo įsakymų?

– B. Spinoza teigia, kad Dešimt Dievo įsakymų yra kažkada egzistavusios žydų valstybės įstatymas. Jis galiojo tam tikru laiku toje valstybėje. Sugriuvus tai valstybei, liko tik rašytiniu šaltiniu. Ir – viskas.

Žmonės daro tik tai, kas jiems apsimoka, ir nėra jokio pagrindo gyvenime, kodėl jie turėtų elgtis kaip nors kitaip. Juk pagal tokius pat dėsnius gyvuoja ir valstybės. Kol jų piliečiams neapsimoka, jie nemaištauja. Rusija neužpuls Lietuvos tol, kol jai tai neapsimokės, o, kai apsimokės, užpuls, nes didelės žuvys valgo mažas žuvis.

Šiuo metu apie B. Spinozos traktatą pasaulyje labai plačiai diskutuojama, nes manoma, kad jį galima būtų pritaikyti sprendžiant su islamo valstybėmis susijusias problemas. Savo traktate filosofas pirmiausia  svarsto apie tai, kaip religiją atskirti nuo politikos – ne religija turėtų tvarkyti politinius reikalas, bet atvirkščiai – politikai turėtų priimti sprendimus religijos klausimais.

– Ar tai būtų įmanoma musulmoniškame pasaulyje? Juk ten religija paveldima su motinos pienu.

– Nežinau, ar tai įmanoma, tačiau juk krikščioniškajame pasaulyje irgi yra vykę revoliucijos, kai nustota tikėti, kad karaliai – Dievo pasiųsti žmonės.

B. Spinoza apie tai kalba labai racionaliai: jei žmonės laikosi tam tikrų gyvenimo taisyklių, tai turėtų suprasti, kad taip nėra, o religija pasiekiama protu.

– Kas paskatino ar privertė jus išvykti iš Lietuvos tęsti studijų į Pizos universitetą?

– Studijuoju naujausių laikų filosofiją ir mokslo istoriją. Ypač – vokiečių filosofo ir matematiko Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo kūrybą. Lietuvoje mano studijoms nebuvo jokių galimybių. Čia nėra nė vieno eksperto, su kuriuo būčiau galėjęs dirbti, ar šaltinių. VU bibliotekoje neradau būtinų knygų ir sunkiai tikėtina, kad jos atsirastų.

Būnant filosofijos doktorantu Lietuvoje, tikėtis išvykti į pasaulinio lygio renginius – taip pat bergždžias reikalas.

Todėl vieną dieną supratau – jei noriu VU ar kitoje aukštojoje mokykloje dirbti tik sau, tai galiu tai daryti, tačiau jeigu norėčiau dalyvauti pasauliniame diskurse, vilčių nėra. Taip ir gimė sprendimas ieškoti kitų kelių.

Man iš tikrųjų labai pasisekė – gavau vietą viename iš keturių Pizos universitetų. Scuola Normale Superiore garsus visame pasaulyje tuo, kad čia atvykę studentai aprūpinami absoliučiai viskuo. Jiems nereikia galvoti nei apie stipendiją, nei apie knygas, nei apie keliones, nei apie maistą.