Žudynių organizavimu apkaltintas D. Kedžio draugas: mane tiesiog nori nuteisti

Kaip šiandien jaučiasi vyras, kuris, po dvejų metų staiga apsireiškus prieštaringos reputacijos liudytojui Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymo byloje, apkaltintas kaip žudynių strategas ir bendrininkas?

Pokalbis – palatoje

56 metų Raimundas Ivanauskas. Daugiau nei 30 metų dainavęs Kauno valstybiniame chore ir, pasak choro vadovo maestro Petro Bingelio, buvęs šio choro geroji dvasia, nepaprastas talentas. Buvęs kultūrizmo čempionas. Sausio 13-osios medalininkas. „Man tai – doras ir labai sąžiningas žmogus“, – kalbėjo P. Bingelis.

Ir staiga tas žmogus – žudynių planuotojas ir bendrininkas, teismo laukiantis kaltinamasis, kuriam, pasak antraščių žiniasklaidoje, gresia įkalinimas iki gyvos galvos. Žudynių byloje įtariamojo Drąsiaus Kedžio nebėra. Užtai atsirado kitas įtariamasis – R.Ivanauskas. Labai nenorintis kalbėti apie savo negalią, bet vis dėlto tas, kurio norėjosi paklausti: „Ar jūs pažįstate Kauno gatves? Ar įžiūrite žemėlapį? Ar esate vairavęs automobilį, ar bent įsivaizduojate, kaip nukakti į Kauno senamiestį, Vaišvydavą, Marijampolę, Vilnių?“

Vakar R. Ivanauskas parvežtas iš ligoninės į namus. Su juo kalbėjomės dar palatoje.

Prieš susitikimą iš jo sesers išgirdome, kad jos broliui prabilti apie savo negalią, ligas prireiks labai daug jėgų.

Sutartiniai ženklai

„Visą gyvenimą nuo visų slėpiau, kad esu aklas. O dabar visi skaitys ir matys, kas liko iš Ivanausko“, – tarė jis.

R. Ivanauskas niekada gyvenime nevairavo. Jis nepažįsta miesto gatvių. Smarkiai pablogėjus regėjimui, į repeticijas jį nuveždavo ir parveždavo Kauno valstybinio choro choristai.

Kolektyvo gastrolėse R. Ivanausku ypač rūpindavosi choristas Ričardas Sabutis. Vyrai turėjo sutartinius ženklus: alkūnės suspaudimas reiškė, kad reikės aukščiau kelti koją ir pan.

Tie, kurie žinojo, kad R. Ivanauskas yra beveik aklas, saugojo jo paslaptį. Artimi žmonės gerbė jo orumą. Labiausiai už viską Raimundas bijojo pasirodyti priklausomas nuo kitų, bejėgis.

„Ko gero, todėl jis anksčiau ir užsiiminėjo kultūrizmu. Kad atrodytų stiprus“, – mano sesuo Janina Visockienė.

Choro vadovas maestro R. Bingelis sako, kad boso partijas R. Ivanauskas išmokdavo atmintinai – taip nereikėdavo skaityti natų.

Paveldima liga

Sunkią akių ligą R. Ivanauskas paveldėjo iš tėvo, kuris apako dar jaunystėje. Dėl tos pačios ligos dar jauni būdami apako ir du tėvo broliai bei sesuo. R.Ivanauskui diagnozuota genetiškai perduodama tinklainių degeneracija, antrinė glaukoma, akių nervų nykimas.

„Raimio, kaip ir visų silpnaregių bei aklųjų, buvo nepaprasta orientacija. Kai dar šiek tiek matė ir galėjo būti savarankiškesnis, jis vaikšiodavo skaičiuodamas stulpus, grindinio plyteles. Kur eiti, susiorientuodavo klausydamasis, į kurią pusę eina žmonės. Kai sudvejodavo, į kurią pusę eiti, kad niekas nesuprastų, apsimesdavo, kad rišasi batą ar kad kalba telefonu“, – pasakojo sesuo J. Visockienė.

Kartą R. Ivanauską buvo partrenkęs automobilis, norėdamas būti savarankiškas, jis yra išsinarinęs koją, krisdamas susilaužęs ranką.

Gamindamas valgį yra ne kartą nusideginęs. Kartą lenkdamasis paimti vaiko žinduko į lovos strypą prasiskėlė kaktą, taip yra susižeidęs ir akis. „Būtent todėl dabar jis nešioja apsauginius akinius“, – aiškino sesuo.

Anot jos, prietemoje brolis visai nieko neįžiūrėdavo. O dabar R. Ivanausko regėjimas pablogėjęs taip, kad jis beveik nebeskiria šviesos nuo tamsos.

Jį palaužė ir per regos likučius kirto stresas. Didžiausias smūgis buvo vasarą. R. Ivanausko ir jo draugės 33 metų Eglės Barauskaitės sūnui Ugniui diagnozuota ta pati paveldima akių liga.

Berniukui, dar neturinčiam ketverių metų, jau sunku orientuotis prieblandoje.

Staiga pasirodęs liudytojas

Kaip silpnaregis, Kauno gatvių nepažįstantis R. Ivanauskas galėjo planuoti teisėjo J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės žudynes? Kaip galėjo bendrininkauti, regzti transporto schemas, atsitraukimo manevrus?

Šie klausimai neišvengiamai kirbėjo, nors einant susitikti su ligoninės palatoje gulinčiu vyru sutarėme, kad apie jam prokurorų pareikštus kaltinimus nekalbėsime jau vien todėl, kad bylos medžiagos R. Ivanausko artimieji ir advokatas Artūras Bauža dar nematė.

Įtariamuoju R. Ivanauskas tapo staiga prabilus Mindaugui Žalimui. Dvejus metus tylėjęs įvykių liudytojas, dabar visą parą saugomas valstybės, vieną dieną susirado TV prodiuserį Virginijų Gaivenį ir per jo laidą nutarė papasakoti „visą tiesą“.

Netrukus V. Gaivenis jau rodė kitą siužetą: apie tai, koks M.Žalimas yra nepatikimas.

Keistas sutapimas

Iš Plungės daugiavaikės šeimos kilęs M. Žalimas, kaip ir jo brolis, jau buvo teistas. O paskui virš jo galvos pakibo ir įtarimai sunkiai sužalojus žmogų.

Keistas sutapimas: vos M. Žalimas sutiko liudyti garsiojoje žudynių byloje, vos ėmė pasakoti, kad žudė neabejotinai D. Kedys, o jo bendrininkai esą buvo R. Ivanauskas ir jo draugė, įtarimai M. Žalimui buvo panaikinti.

Užtai nulėkė aukštų policijos pareigūnų galvos ir žudynių byloje atsirado įtariamieji, kuriuos galima teisti: R. Ivanauskas ir jo draugė E. Barauskaitė.

„Visa tai man atrodo tarsi utopija, – papurtė galvą R. Ivanauskas. – Kad esu sugniuždytas – ne tas žodis.“

Laikė savo bičiuliu

M. Žalimą, su kuriuo susipažino sporto klube ir pustrečių metų bendravo, R. Ivanauskas laikė savo draugu. Choristas pažinojo ir D. Kedį, su kuriuo irgi kartu sportavo, bet M. Žalimas, regis, buvo ypatingas bičiulis.

R. Ivanausko sesuo J.Visockienė sakosi M. Žalimą mačiusi tik du kartus. Jis paliko labai gerą įspūdį. „Per mūsų tėčio šermenis M. Žalimas buvo šalia, – pasakojo J. Visockienė. – Buvo atėjęs ir D. Kedys, padėjo gėlių ir išėjo. O M. Žalimas buvo šalia visas tris dienas. Per gedulingus pietus aš jam viešai padėkojau – kad toks geras žmogus, kad mano brolis gali į jį atsiremti.“

Dar kartą J. Visockienė matė M. Žalimą per brolio jauniausio sūnaus Ugniuko krikštynas. Jose dalyvavo tik artimieji. „Raimis sakė, kad būtinai nori pakviesti ir Mindaugą“, – prisiminė sesuo.

J. Visockienė pasakojo, kad jos brolis M. Žalimui atiduodavo vaiko drabužėlių, vežimėlį – abiejų atžalos gimė beveik tuo pat metu. M. Žalimas dažnai svečiuodvosi R.Ivanausko namuose.

„Džiaugdavausi, kad dar esu kažkam reikalingas, kad kas klube paklausia: Raimi, kaip atlikti vieną ar kitą pratimą. Jis atvažiuodavo į namus, paklausdavo, gal ką reikia padėti, yra sutaisęs stalą“, – prisiminė R. Ivanauskas.

„Jis man sakydavo, vau, būdamas tokių metų kaip tu, norėčiau ir aš taip atrodyti“, – šyptelėjo vyras.

Per apklausą – šokas

Apie tai, ar jį sukrėtė M.Žalimo liudijimai, esą jis bendrininkavo planuojant ir galbūt vykdant žudynes, R. Ivanauskas nekalbėjo. „Jis slidus žmogus“, – tiek tepasakė apie busvusį bičiulį.

„Manau, kad visas tas melas yra gerai surežisuotas. Už M. Žalimo kažkas stovi“, – tarė R.Ivanauskas. Jis įsitikinęs, kad Garliavos istorijoje jam paskirtas atpirkimo ožio vaidmuo.

Jeigu yra niekuo dėtas, kodėl liudytojas D. Kedžio bendrininku įvardijo būtent jį?

„Stalino laikais į Sibirą kai kuriuos veždavo vien todėl, kad jie kažką pažinojo. Mano atvejis lygiai toks pats. Esu kaltinamas, nes pažinojau Kedį. Buvau tinkamas kaltinimui, nes pažinojau ir Žalimą“, – kalbėjo R. Ivanauskas.

Jam ypač įstrigo viena apklausų Kauno tardymo izoliatoriuje: „Buvau net ne provokuojamas – man tiesiai pasakė, ką turiu sakyti. Buvau iškviestas be advokato ir turėjau teigti, kad pas mane buvo N. Venckienė, ir dar – ne kartą.“

„Sakau, apie ką jūs kalbat? Niekados gyvenime pas mane Venckienė nebuvo. Aš jos sutikęs net neatpažinčiau“, – prisiminė pokalbį su pareigūnais R. Ivanauskas.

Tada R. Ivanauskas pasakoja išgirdęs: „Tai tu atsisakai su mumis bendradarbiauti? Iš kalėjimo neišeisi.“

Prisipažino: virsta daržove

„Norėjau normaliai gyventi. O dabar virstu daržove, – atsiduso R. Ivanauskas, gulintis ligoninės lovoje. – Po visų tų įvykių pablogėjo mano orientacija, labai svaigsta galva. Vienas jau niekur nebenueičiau.“

Šiuo metu jam nustatytas tik 10 proc. darbingumo lygis.

„Seniai apėmusi depresija dėl mano akių. Juk nei vaiko galiu į darželį nuvesti, nei su juo pažaisti. Stipriai paveikė ir mamos, tėvo mirtis. O dabar dar esu kaltinamas tokiais dalykais“, – nutilo R. Ivanauskas.

„Jei jausčiausi kažkuo kaltas, žinočiau, už ką turiu atkentėti, sakyčiau, pats prisidirbau“, – palingavo galva vyras.

„Gerai, kad mano sielos jie nepaims, kad ir ką darytų, – kalbėjo R. Ivanauskas. – Mane palaiko tikėjimas, malda ir viltis.“

Draugė ir vaiko motina E. Barauskaitė su juo nebegyvena. Kalbama, kad jauna moteris irgi turi didelių sveikatos problemų, atsiradusių po suėmimo ir kaltinimų.

Prisiminęs net sudrebėjo

R. Ivanauskui pritaikyta kardomoji priemonė – pasižadėjimas niekur neišvykti – yra labai švelni palyginti su ankstesniąja – suėmimu.

Paklaustas apie tai, ką teko patirti, kai buvo keturis mėnesius suimtas (suėmimo laikas buvo vis pratęsiamas), jis užsimerkė. Atsigulė. Vėl atsisėdo.

„O... Ten tai jau...“ – ieškojo žodžių R. Ivanauskas. Įkalintas vyras dėl savo negalios jautėsi siaubingai.

„Aš nepataikydavau nusišlapinti“, – tarė R. Ivanauskas. Atsidūręs už grotų pirmas kelias dienas jis nieko nevalgė. „Maistą pasiimti reikia priėjus prie langelio. O kaip man jį susirasti? Paskui atsirado vyrukas iš Kauno, jis man lėkštę į lovą atnešdavo“, – dėkojo vyras.

Jis net susigūžė prisiminęs keturias paras, kaip jis įvardijo, šaldymo kameroje. „Karantino kameroje laiko parą, bet manęs neperkėlė kitur kiek ilgiau. Ten buvo taip šalta“, – prisiminė vyras.

„Tuo metu lauke buvo trisdešimt laipsnių šalčio“, – įsiterpė sesuo.

„Dėl šalčio ėmė skaudėti inkstus. Bijojau, kad neatsinaujintų uždegimas, nes jau ir taip blogai man buvo“, – kalbėjo keturis mėnesius kalintas R. Ivanauskas.

Abejojo, kas esąs

Per beveik keturis mėnesius jis buvo vežiojamas po Kauno ir Vilniaus įkalinimo įstaigas. Utenos psichiatrijos ligoninėje jam buvo atlikta ekspertizė.

Mėnesiai, praleisti nelaisvėje, jam buvo virtę pragaru ir dėl to, jog staiga buvo nutrauktas gydymas. R. Ivanauskas nebeturėjo galimybės vartoti vaistų nuo depresijos, Alzheimerio ligos, nemigos.

„Man buvo beveik haliucinacijos. Tai miegi, tai nemiegi, tai dvi dienas miegi, tai dvi nemiegi. Tai tave miegantį paima, testuoja, kažką sako. Buvo net tokių akimirkų, kai keldavau klausimą, kas aš toks“, – jaudinosi prisimindamas R. Ivanauskas.

Staiga jis mintimis nuklydo į tą akimirką, kai namuose buvo sulaikytas pareigūnų.

„Man tai buvo šokas. Su kultūringais žmonėmis bendrauji ir staiga tave paima ir uždeda antrankius. Išvedė į koridorių, sako, duok rankas. Nesupratau kam, bet ištiesiau. Sako, nenorėjom prie vaiko surakinti. Nesupratau, ko pareigūnai atvažiavo. Galvojau, gal kratą darys – jie sakė, kad turi leidimą kratai. O išsivedė kaip baisų nusikaltėlį“, – kalbėjo R. Ivanauskas.

Sese, įsijunk televizorių

J. Visockienės teigimu, apie įvykusias žudynes ji ir jos brolis sužinojo iš žiniasklaidos.

Moteris prisiminė, kaip R.Ivanauskas žudynių rytą paskambino ir sukrėstas klausė, ar ši žino, kas atsitiko, sakė, įsijunk televizorių. Jis išgirdo transliaciją ir jį apėmė siaubas.

Žudynių dienos vakarą R. Ivanauskas praleido pas seserį. „Iš balso jis atrodė toks sukrėstas, kad pasiūliau atvažiuoti pas mus. Atvyko visi kartu su Egle ir sūnumi. Jis važiavo gulomis, nes tik taip gydytojai jam leido būti“, – pasakojo J. Visockienė.

R. Ivanauskas tuo metu sveiko po ragenos transplantacijos operacijos.

Šeima visą vakarą neatsitraukė nuo televizijos pranešamų žinių apie įvykį. Jau ruošėsi miegoti, kai pasibeldė „Aro“ pareigūnai.

„Brolis – gulintis lovoje, akis užklijuota, – piešė vaizdą moteris. – Su juo tokiu pareigūnai kalbėjosi apie valandą. Jis pats po to sakė, kad buvo “klausinėjamas apie Drąską„. Papasakojo, kiek žinojo: kad paskutinį kartą D. Kedį matė prieš porą dienų iki žudynių, kai šis buvo atvažiavęs aplankyti, paplojo per petį: laikykis, sveik.“ Po operacijos R. Ivanauską lankė daugybė žmonių.

Per žudynes, kurios įvyko 2009 m. spalio 5 d., R. Ivanauskas sveiko po akies ragenos transplantacijos, atliktos rugsėjo 8 d.

Ragenos persodinimas turėjo pagelbėti grąžinti šviesą bent vienai akiai, tačiau viltys neišsipildė.

Nuosprendis: neregys

Po operacijos R. Ivanauskui gydytojai prigrasino tik gulėti. Nors lankytojų buvo daug, dažniausiai vyras gulėdavo nusisukęs į sieną.

„Jį labai paveikė žinia, kad nebematys. Su juo nebuvo galima susikalbėti: jam sunkiai sekėsi užbaigti mintį, pamiršdavo, ką būdavo pradėjęs sakyti, neatsimindavo, ką valgęs, sutriko ir koordinacija“, – vardijo moteris.

Brolis iš ligoninės buvo išleistas iki šalį sukrėtusių įvykių likus dešimčiai dienų.

„Grįžęs namo sakydavo, kad jam labai skaudu, jog negali ant rankų paimti sūnaus – vis dar buvo draudžiama ką nors kelti, net sėdėti. Tad nusisukdavo į sieną ir per dienas gulėdavo“, – pasakojo J. Visockienė.

Dabar R.Ivanauskas atsidūrė medikų globoje dėl didelių skausmų juosmens srityje. „Jis tapo visas pilkas. Lipdamas laiptais ėmė dusti“, – pasakojo J. Visockienė.

Vargšas, aklas ir kvailas

„Keista, kad jis su jumis kalbėjo, nes būna dienų, kai iš jo nė žodžio neištrauksi – išėjusi iš palatos nusistebėjo J. Visockienė. – Netgi draugų matyti nenori – nenori užuojautos.“

„Manau, kad Raimis apkaltintas todėl, kad reikia ką nors nuteisti, – įsitikinusi J. Visockienė. – O jis pasirinktas todėl, kad yra vargšas, aklas ir kvailas – pernelyg geros širdies. Prireikė mėnesio, kol Raimiui suradau nuolatinį advokatą. Būdavo, vieną dieną sutikę ginti brolį, kitą dieną advokatai atsiprašydavo.“

„Gaila man ir vaiko, ir Eglės, nors su Raimiu ji kartu ir nebegyvena“, – užjautė jauną moterį J. Visockienė.

R. Ivanauskas, anot sesers, artimai bendrauja ir su kitais dviem savo vaikais. „Jie yra labai nuostabūs, tėvą labai palaiko“, – sakė apie sūnėną ir dukterėčią moteris, visą gyvenimą rūpinusis neregiu tėvu, sergančia mama ir ankančiu broliu.

J. Visockienė dažnai prisimena brolio frazę: „Sese, ši žemė – ne be gerų žmonių.“