Žvejų budrumas ir greita reakcija išgelbėjo vilniečio gyvybę

Molėtų rajono Joniškio ugniagesių komandos skyrininkas Česlovas Liubertas ir geologas Nikolajus Karpenko, išgelbėję skęstantįjį, sakė, kad nuo tragedijos teskyrė kelios akimirkos.

Po budėjimo namo grįžęs Č. Liubertas praėjusio sekmadienio rytą, apie 8 val., išsirengė į žvejybą Arino ežere. „Nesinorėjo žvejoti, bet sūnus Tomas labai prašė kartu važiuoti pažvejoti," - išsitarė  ilgametis ugniagesys gelbėtojas, nė nenujautęs, kad sekmadieninė žvejyba bus lemtinga ir jam, ir dvylikamečiui sūnui Tomui, kuris, pasak tėčio, yra užkietėjęs žvejys. Patyrusiam ugniagesiui gelbėtojui įtarimų sukėlė pastebėta  maža guminė valtelė, kurioje lyg ir besirengiąs žvejoti vyras labai keistai elgėsi.

Netoliese su valtimi žvejojo ir vilnietis Nikolajus. Netrukus jam paskambino Česlovas, sunerimęs dėl vyriškio guminėje valtyje. „Pakalbėjome, kad labai jau nesaugiai jis elgiasi," - pasakojo Nikolajus, o Česlovas pridūrė, kad jam norėjosi plaukti iki rizikingai besielgusio vyriškio ir paprašyti jį grįžti į krantą.

Berniuko pastabumas buvo lemtingas. Tomas pirmasis pamatė apvirtusią valtį ir iškart pasakė Česlovui. Išgirdęs šauksmą, atsigręžė ir Nikolajus. Jis čiupo irklus ir pradėjo irtis guminės valties link. Tuo metu Česlovas, jau suskubęs prie čia pat buvusios savo valties, irgi yrėsi nelaimės vietos link.

Keliomis akimirkomis greičiau prie skęstančiojo priplaukęs Nikolajus spėjo sugriebti vyriškiui už rankos - jis jau buvo bepaneriąs po vandeniu...

„Vienas nieko nebūčiau galėjęs  padaryti, nes į valtį vyro negalėjau kelti, būtume apvirtę," - pasakojo Nikolajus. Priplaukęs Česlovas skęstantįjį tvirtai apkabino. Vyriškis springo, vėmė, kosėjo... 

„Kad galėtume saugiai pasiekti krantą, surišome valtis. Aš irklavau ir jas plukdžiau, o Česlovas laikė vyriškį, kol pasiekėme krantą," - prisimena Nikolajus. Krante gaivinamas vyriškis tai prarasdavo, tai vėl atgaudavo sąmonę. „Be abejo, jis nesuprato, kas įvyko," - kalbėjo gelbėtojai.

Česlovas operatyviai iškvietė greitąją medicinos pagalbą, o netrukus surado ir skendusio vilniečio artimuosius. Tik vėliau abu gelbėtojai pastebėjo, kad, patikrinus telefoninių skambučių laiką, jų gelbėjimo operacija tetruko maždaug 13 minučių.

Per ilgametę darbo patirtį daug nelaimių matęs ir žmones gelbėjęs Č. Liubertas šyptelėjo, kad vis dėlto rankos po įvykio virpėjo, tad apie žvejybą jau nebuvo ir kalbos, o  vilnietis geologas Nikolajus prisipažino, kad  nesinorėtų dar kartą to paties išgyventi.

„Kai pagalvoju, kad viską lėmė tik kelios sekundės, sudreba širdis," - sakė  gelbėtojas. „Kaip ten bebūtų, bet viduje gera, kad pavyko išgelbėti žmogų, džiaugiuosi, kad suspėjome," - pridūrė Česlovas, o Nikolajus pridūrė, kad dėkoti reikėtų Česlovo sūnui, kuris pirmasis pastebėjo  nelaimę.