pagonybė

Tai buvo skandalingas pranešimas. Vieni klausėsi susižavėję, kitiems ausys linko. Madingiausia šio dešimtmečio rašytoja, romanų tetralogijos „Silva Rerum“ autorė dr. Kristina Sabaliauskaitė intelektualų suvažiavime „Santara-Šviesa“ grakščia ir įžūlia maniera aukštyn kojom apvertė lietuvių tapatybės kanoną, iš peties kirsdama tautinės valstybės kūrėjams – nuo aušrininkų iki Maironio, ir išaukštino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mitą. Ypatingo menininkės dėmesio sulaukė naujoji pagonybė, kurią ji įvardijo tokiais epitetais kaip „simuliakras“, „šarlataniškas konstruktas“, „beprotybė“ ar „karnavalas“. Tuo metu valstybė kaip tik pripažino didžiausią senojo lietuvių tikėjimo bendruomenę „Romuva“. Kas sudaro neopagonybės šerdį ir kodėl jos baidosi dalis nuomonės lyderių, paklausėme mitologijos tyrinėtojo dr. Dainiaus Razausko, kuris pagonybę tiria ne tik archyvuose, bet ir praktiškai.