SNIUKAS

PAVASARĮ PRAŽYSIM

Self-released

Partnerio nuotr.

Šie metai – subtilių solo merginų metai. Livija Gemma, Liucė, o dabar ir Rusnė Radzevičiūtė-Sniukas, lyg Gabrielės Vilkickytės mokyklos abiturientės, žengia į pasaulį su jautriais garsais, jautriais žodžiais, jautriais pasaulėvaizdžiais ir bando užkariauti klausytojų širdis. Prisipažinsiu, šiek tiek keista, kad taip nutiko vienu metu, bet tikriausiai atėjo laikas, o ir Gabrielės įtaka dabar yra nepaneigiamai didžiulė. „Pavasarį pražysim“ yra jaunatviškai naivus jaunos merginos albumas, todėl ir žvelgti į jį kitaip sunkoka. Girdi pirmuosius bandymus, supranti pirmuosius sunkumus ir suvoki, kad dar nežinia, ar atlikėja Sniukas gyvuos toliau, o gal pasirinks kokią palankesnę gyvasčiai ir kišenei profesiją. Žavu? Taip, ir todėl į jos kūrybą neįmanoma žiūrėti itin griežtai. Ji tokia trapi ir nedrąsi, lyg pirmi vaiko žingsniai, o aš nesu koks svolačius, kad taip imčiau ir pakiščiau koją. Nors... Smagu, kad Sniukas savo kūryboje nieko per daug nekopijuoja: yra dainuojamosios poezijos, tačiau tikrai ne kaip kokio LMTA studento, yra Gabrielės, bet rasta užtektinai savo, kad skirtųsi, yra visų kitų, tačiau Rusnė išlaiko jaunatvišką veidą, nepasiklysta ir, tikiuosi, sėkmingai judės toliau. Noro yra, gebėjimų – irgi, todėl jaunai dainininkei plėtojant savo skonį, didinant kolegų ratą ir bandant nepažintus dalykus muzikinis kelias gali susiklostyti sėkmingai. Jeigu ji pasuks kitu keliu, galės vėliau prisiminti, kaip būdama jauna vienąsyk pavasarį pražydo.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“).

AISTÈ

SOUL LITUANICA

Self-released

Žinau, žinau, žinau, šis albumas – jau senokai išleistas, tačiau aš, pasidėjęs jį užupečky, kažkodėl vis atidėliodavau, pamiršdavau ar pražiopsodavau. Gana yra gana, kaip sakė vienas pilietis, ir „Soul Lituanica“ turi būti aptarta, ypač žinant, kad Aistè Lietuvos muzikos pasaulyje užima ypatingą vietą. Taip, ji yra retro (o retro dabar ant bangos), tačiau, skirtingai nuo kolegų, retro’izuoti ji nusprendė ne vietos muzikinę dinozauriadą, kuri, jei imama be ironijos, dar palieka ir kartoką skonį, o vakarietišką muziką, lyg būtų atkeliavusi iš hipių komunų ar disko diskotekų. Šis išskirtinumas jau daro šią kūrėjų unikalią ir įdomią, net jeigu „Soul Lituanica“ muzikaliai nuo „The Theory of Everything“ ne itin skiriasi. Tiesa, skirtingai nuo debiuto, dabar Aistè jau dainuoja lietuviškai. Tai daro ne ką prasčiau nei angliškai, eilutės dėliojasi maloniai ir paprastai, bet iš esmės rūbas kol kas yra daugmaž panašus. Ar tai mūsų kartais sunkiai pajudinamus tautiečius džiugina? Dievai žino, tačiau pražiopsoti Aistè kūrybą gali tik pats didžiausias niurzglys. Jos muzika – tai menas laisviems plaučiams, laisvoms širdims ir laisviems toliams, kur idealizuota aplinka ir akimirksnių įspūdžiai susilieja į vieną kaleidoskopinį pasaulėvaizdį. Gal čia truputį ir vėjus parašiau, tačiau Aistè visuomet atrodė lyg ne iš to laiko ar tos erdvės, lyg jai viskas būtų aštriau ir gyvybingiau. Taip sakant, lietuviška siela plačiame pasaulyje... Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada pagaliau išmuš ir jos valanda.

79/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

BALTIC BALKAN

DRUMBACELĖ

Muzikos herojai, Self-released

Partnerio nuotr.

Dar vienas pražioplintas įrašas, dar viena asmeninė kvailystė ir dar vienas pasitaisymas... „Baltic Balkan“ yra unikalus reiškinys Lietuvos scenoje, žanre, kuris, atrodė, jau seniai paliko pirmaujančias pozicijas šėlionėse, kurios tokių metų vyrams kaip ir nepritinka. Vis dėlto trejetas ir toliau aria savo vagą, pristato kultūrų mišrainę ir vis dar garantuoja karščiausią vakarėlį mieste. „Drumbacelėje“ dar ir gaivina pastaruoju metu jėgas atgaunantį žanrą – dramenbeisą. Tiesa, jie – ne pirmi ir šiaip pats stilius grįžta į šokių aikšteles ir mūsų kojas, bet taip pasukti – neabejotinai drąsu. Tačiau „Baltic Balkan“ yra išmintingi dėdės, radikaliai į žanrą nešoka, todėl jų dramas bent jau man panašesnis į „Chase & Status“ ar „Pendulum“ opusus, o ne į kokį giluminį šuolį. Ar tai tinka? Šokiams, pramogai, galvoms ir prakaito liaukoms gerai išvėdinti – tai tikrai. „Baltic Balkan“ išlieka neįnoringi ir neimpozantiški vakarėlių liūtai, kurie nebando be reikalo skrebenti tavo smegenų vingių, o siekia suteikti tiesiog gerą pramogą, leidžiančią pamiršti kasdienę beprasmybę, žiaurumą ir nuobodų darbą. Todėl ir „Drumbacelei“ vertinti kriterijus iš esmės yra vienas – ar jos klausydamasis galvoju, ar atsipalaiduoju. O šiaip tokiais takais „Baltic Balkan“ galėtų žengti ir toliau, lipindami savo muziką iš įvairiausių požanrių, gal net toldami nuo balkaniškojo / baltiškojo prado, vietoj to įsileisdami dar daugiau pasaulio muzikos įtakų. Tuomet tai virs vis didesne patirtimi ne tik patiems muzikantams, tačiau ir jų klausytojams. Kol kas ši metamorfozė mane džiugina (visada džiugina nauji dalykai), nes tai rodo, kad muzikantai neužsistovi, neįsipatogina ir netinginiauja.

78/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Soundcloud“).

GAMKA

DABAR AMŽINAI

Self-released

Partnerio nuotr.

Gamka ilgą laiką man buvo labai didelis fenomenas. Vienas iš a. a. „Flying Saucer Gang“ narių nusprendė eiti ne į popmuziką kaip jo brolis, o į indie rokelį („Flash Voyage“, kurios nariu Gamka ir buvo, įtakos čia būta per akis), ir štai turime vieną svarbiausių šalies atlikėjų, kurio nepernelyg gili, nepernelyg įpareigojanti ir nepernelyg įtempianti muzika dabar skamba į kairę ir į dešinę. Tiesą sakant, turėtų skambėti ir toliau, nes „Dabar amžinai“ yra geriausias Gamkos albumas, ir tai sakau aš – ne pats didžiausias šio dainininko kūrybos gerbėjas. Ypač maloniai nuskamba melodijos, kurios išeina už paprastumo ir elementarumo ribų; tada, kai Gamka užsibrėžia nerti į psichodeliką, eksperimentuoti su elektroniškesnėmis aranžuotėmis, tiesiog išeiti iš komforto zonos, iš karto darosi įdomiau ir nuotaikingiau. Vis dėlto didžiausias priekaištas vis dar išlieka, nors ir prie to kabintis norisi vis mažiau, – tai dainų tekstai. Nežinau, kiek laiko jiems skiriama, tačiau esu tikras, kad Gamka tikrai gali pavaryti geriau ir nesirinkti pačių paprasčiausių išeičių. Smagiu posūkiu tapo titulinis šio albumo kūrinys, kuriame teksto, kad ir kaip skambėtų ironiškai, buvo mažiausiai, tačiau būtent šiuo atveju jis neskambėjo trafaretiškai, o aplamos frazės skambėjo žymiai konkrečiau. Nepaisant to, smagu matyti kūrėją, kuris dalijasi gera nuotaika ir muzika, nereikalaujančia giluminių apsvarstymų. Bent jau man Gamka yra ne tai. Jeigu norite atsipalaiduoti ir tiesiog paniūniuoti, šis darbas jums tiks. Vis dėlto manau, kad reikalauti galima ir daugiau – juk visi duomenys tam yra.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“).

KORNELIJA ANELIAUSKAITĖ

MUDVIEJŲ PASIILGSIU

Self-released

Partnerio nuotr.

Ką ten sakiau apie merginas ir šiuos metus? Taigi, prie šios komandos prisijungia dar vienas subtilus balsas prie švelnių klavišų – Kornelija Aneliauskaitė, kurios šūkis galėtų būti „Daugiau yra mažiau“ ir kuri neketina jūsų užpulti visa apimančiu garsų cunamiu. Jai užtenka vien elektroninio kliapo ir tikrai neprastai sudėliotų tekstų, tačiau ar to užteks, kad būtų pakerėta publiką, neaišku. Pozicija, iš kurios startuoja Kornelija, yra smagi – dainuojamosios poezijos klišėms nepasiduodanti indie muzika, intelektualiai vaizdingi ir nuoširdūs, net jei ir truputį naivoki tekstai gali jos kūrybai padėti augti jau Alinos Orlovos supurentoje žemėje. Tiesa, tikrai norėtųsi, kad pats skambesys kituose įrašuose jau būtų turtingesnis ir subtilesnis. Aš suprantu, kad trukdžių gali būti visokių (kad ir kaip būtų gaila, dažniausiai finansinių), tačiau kitam EP vien sintezatoriaus neužteks. Galbūt visai gera išeitis būtų grupė... Aišku, lengva pasakyti, sunku padaryti, todėl būtent čia Kornelijai aš ir linkiu didžiausios sėkmės. „Mudviejų pasiilgsiu“ yra lyg pirma ir labai drąsi būsimos karjeros paraiška, lyg kvietimas tiek klausytojams, tiek muzikantams prisijungti prie kūrėjos kelionės, ir tikiu, kad šis nedrąsus ir jautrumo persmelktas mini albumas gali sudominti tinkamus žmones, kad atlikėja tęstų toliau. Juk tarp dirbtinių ir šimtą kartų apmąstytų dalykų taip smagu išgirsti ką nors paprasto, bet tikro. Paklausykite ir jūs, ir galbūt šį rudenį jums bus šilčiau. O kad būtų šilčiau, mums šiemet tikrai labai labai reikia.

73/100 („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“, „Pakartot“).