– Norėčiau pokalbį pradėti nuo čia, kur dabar esame. Kaip atsiradai Filadelfijoje? Kodėl būtent šis miestas?
– Būnant menininku, visada reikia galvoti, kaip uždirbti pinigų. Jei tau pavyko tapti populiariu menininku Niujorke, bus puiku, jei toje viršūnėje išsilaikysi septynerius aštuonerius metus, nes Niujorko meniniame gyvenime viskas labai keičiasi. Gali dirbti su geriausiomis galerijomis, turėti daug užsakymų, bet konkurencija labai didelė, visada privalai galvoti, kad visa tai gali labai greitai pasikeisti. Aš, atvažiavęs į Ameriką, mokiausi iš tokių žmonių kaip Jonas Mekas, Kęstutis Zapkus.
Į Ameriką atvažiavau labai seniai – 1988 m. Kašubos (menininkai Vytautas ir Aleksandra Kašubos – red. past.), K. Zapkus, J. Mekas man buvo pavyzdžiai. Aš juos stebėjau, kalbėjausi su tais žmonėmis apie tai, kaip jie gyvena, kaip tvarkosi. Visi kažkuriuo metu buvo investavę į nekilnojamąjį turtą Manhatane, nes jis buvo labai pigus. Kašubos turėjo namą. K. Zapkus – studiją ir namą, J. Mekas – loftą. Tai buvo tie laikai, kai Jacksonas Pollockas, Jurgis Mačiūnas ir kiti menininkai taip pat pirko, nes viskas buvo labai pigu. Žodžiu, jie visi investavo į nekilnojamąjį turtą, kurio vertei su laiku pakilus, labai gerai pardavė. Iš to jie faktiškai ir gyveno, nes, kaip sakiau, iš meno gali pragyventi tik tada, jei labai sekasi.
Vieną dieną tu – žvaigždė, o kitą tave jau pamiršta. Sėkmės lydimų menininkų ratas yra labai nedidelis. Jų gal koks 150, o visiems kitiems labai sunku pragyventi. Niujorkas brangus, turi uždirbti didelius pinigus, kad padengtum nuomą. Visa tai kelia nemažą stresą. O kai jauti stresą, nesi visai laisvas kurti, ar ne? Jei turi šeimą, viskas dar sunkiau.
Visi tie menininkai, apie kuriuos dabar kalbu, galėjo gyventi labai normaliai tik dėl to, kad laiku investavo į nekilnojamąjį turtą ir paskui pardavė. Mes lygiai taip pat atvažiavę, kai tik buvo galimybė, pirkome butą. Tai buvo laikas, kai tas miestas buvo bankrutuojantis. Visi iš mūsų juokėsi, kad mes kažką Manhatane perkame. Visi patardavo pirkti priemiesčiuose, bet mes nenorėjome gyventi priemiesčiuose. Norėjome gyventi mieste. Na, galvojome, jeigu prarasime pinigus, tai prarasime. Tačiau nepraradome. Mes irgi labai gerai uždirbome. Pradžioje gyvenome viename bute, paskui pardavėme, nusipirkome kitą, pardavėme, vėl – kitą. Per tą laiką Manhatanas pasidarė labai populiarus, labai padaugėjo žmonių. Tai, iš vienos pusės, gerai, nes pakilo būsto kaina, ar ne? Iš kitos pusės, buvo stresas, nes jau nebegali eiti šaligatviu, nebegali būti spontaniškas, turi viską labai iš anksto planuoti. Neįmanoma nueiti nei į koncertą, nei į restoraną, nes viskas išpirkta, užsakyta. Turi pirkti prieš mėnesį ar daugiau, bet iš kur aš žinau, kas bus mėnesio?
Kai pardavėme savo paskutinį butą, pradėjau žiūrėti, kur dar galima gyventi. Aš pats esu visiškai laisvas, galiu gyventi bet kur, bet mano žmona Ina dirba madų industrijos kompanijose Niujorke, tad ji negalėjo toli išvažiuoti.
Taip mes suradome Filadelfiją, kuri yra arti Niujorko ir kurioje anksčiau niekada nesame buvę. Suradau šitą namą – atvažiavome, pamatėme ir pasakėme: perkame. Kol kas Filadelfija nėra labai populiari vieta, bet kainos vis tiek kyla ir, tikiuosi, kada nors nemažai uždirbsiu iš šito namo.
– Dabar kalbi kaip verslininkas, o kaip Tau sekasi kaip menininkui?
– Labai gerai, tik laiko trūksta. Turiu daug idėjų ir visą laiką dirbu. Šiuo metu kuruoju Lietuvos menininkų parodą, kuri bus pristatoma Azijoje ir Amerikoje. Man tai įdomus darbas, nes iki šiol kuratoryste užsiėmiau mažai. Paroda turėtų būti atidaryta Čikagoje kitų metų liepą. Kitas projektas, kurį įgyvendinu su MO muziejumi, – instaliacija prekybos centre „Panorama“. Man tai irgi įdomu, nes jie pasiūlė šią idėją. Įdomi vieta, specifinė, atrodo, nelabai menui skirta, bet įdomu kaip iššūkis. Aišku, tęsiu kai kuriuos senus projektus: tapyba, piešiniai, akrilas, skaitmeninis menas.
– Grįžkime prie tų 150 menininkų. Ko Tau trūko, kad būtum tarp jų?
– Svajoji apie viena, o gauni kažką kita. Mes į Ameriką atvažiavome su turistine viza iš Sovietų Sąjungos. Tarsi iš kito pasaulio. Atvažiavome kaip laukiniai, nežinojome, kas yra bankai, kredito kortelės. Svarbiausias klausimas buvo, kaip šioje sistemoje legalizuotis. Buvo pora galerijų, kurios rodė mano darbus, bet jos negalėjo manęs legalizuoti. Reikėjo ieškotis darbo kokioje nors kompanijoje, kuri padengtų žaliąją kortą. Aš esu baigęs grafiką ir pradžioje galvojau, kad gal gausiu darbą kaip dizaineris, bet, ačiū Dievui, negavau. Tada nuėjau pas „New York Times“ meno direktorių, parodžiau savo darbus ir jam patiko. Taip pradėjau dirbti iliustruotoju „New York Times“. Vėliau mano darbus pamatė „Wall Street Journal“, „Time Magazine“, „Newsweek“ ir kiti. Kai tapau reikalingas, paprašiau, kad jie parašytų imigracijos tarnybai, koks aš jiems svarbus. Yra tokia kategorija – Person of Extraordinary Ability. Jie visi parašė labai gražius laiškus ir gavau leidimą dirbti.
Taip prasidėjo mano karjera medijos pasaulyje. Tai tikrai labai įdomus darbas, nes dirbau su garsiausiais rašytojais, iliustravau jų kūrinius. Turėjau visišką laisvę ir gerai uždirbau. Iš viso buvo gal 50 žmonių, kurie nuolat sukosi tuose laikraščiuose, ir aš patekau tarp jų. Tai buvo superinė iliustruotojo karjera. Tačiau aš niekada nenorėjau būti tik iliustruotojas, bet kai ateidavau į galerijas, galerininkai klausdavo: ko tu iš mūsų nori, juk esi topinis iliustruotojas? Taip, aš buvau topinis iliustruotojas, bet niekada nepatekau į geriausias galerijas. Taip jau išėjo. Būti menininku irgi yra menas.
– Mus suvedė jau dvyliktus metus Tavo kuruojamas puikus gatvės meno projektas „MaLonNY“ Marijampolėje. Kaip ten atsiradai? Ir kaip Tavo gyvenime atsirado gatvės menas?
– Mane prieš dvylika metų pakvietė į Marijampolę ir paprašė ką nors ten padaryti. Nuvažiavau, vaizdas buvo liūdnas. Aš esu vilnietis. Vilniuje viskas buvo cool, ten visko daug vyko. Marijampolėje buvo labai gūdu. Jaunimas bėgo iš Marijampolės į Vilnių ar Kauną. Tikslas buvo padaryti ką nors tokio, kad ir Marijampolėje gyventi būtų cool. Kai važinėju po Europą, po mažus Italijos ar Ispanijos miestelius, matau, kad žmonės sėdi kažkur miestelio centre, žiūri filmą, geria vynelį, bendrauja. Sovietų Sąjungoje reikėjo nuo visko dengtis užuolaidomis, slėptis, nebuvo tradicijos burtis. Ir kaip gali ką nors veikti mieste, jei 19–20 val. vakare viskas užsidaro? Nėra žmonių, absoliučiai nieko nėra. Taigi, mes galvojome, kaip ištraukti žmones į erdves. Viena mintis buvo – rengiame koncertus gatvėse ir žmonės ateis. O kita – reikia pradėti piešti ant sienų. Žmonėms patinka stebėti, kaip tai gimsta. Juk šiaip tapytojai dirba užsidarę savo studijose ir žmonės mato jau rezultatą, bet nemato viso proceso. Mūsų projekte žmonės gali nuolat matyti procesą nuo tuščios sienos iki pabaigto darbo. Atsiranda ryšys tarp menininko ir žiūrovų. Dar mums kilo puiki idėja į projektą įtraukti savanorių, kad jie padėtų menininkams atlikti didžiulį fizinį darbą, nes dažnai reikia užtapyti didžiulius plotus. Nelabai žinau, ar dar kur pasaulyje yra tokių festivalių, kad vietos savanoriai padėtų daryti tuos darbus. Taip mes galime nutapyti labai didelį darbą per penkias dienas, o savanoriai turi galimybę dirbti kartu su kūrėjais iš Niujorko, Londono. Lietuvos jaunimas dabar puikiai kalba angliškai ir supranta, kad savo rankomis keičia miestą, prisideda kaip miesto kūrėjai.
– Kaip prisikalbinai į Marijampolę atvykti garsių gatvės menininkų?
– Pradžioje važiavo mano pažįstami ir draugai. Aš žinojau, kad Marijampolė nėra Paryžius ar Niujorkas ir gerų menininkų nebus lengva prisikviesti. Tačiau per dvylika metų mes sukūrėme daugiau kaip 60 darbų, miestas labai pasikeitė ir dabar jau nėra problemos pasikviesti garsių menininkų.
– Ar jauti, kad šis projektas pakeitė pačią Marijampolės visuomenę?
– Absoliučiai. Kiekvienais metais Marijampolėje atsidaro naujų kavinių, restoranėlių, galerijų. Mes ją užauginome. Atsimenu, pradžioje labai nedrąsiai rinkosi savanoriai, o dabar jau nebegalime visų norinčių priimti. Jie grįžta per festivalį į Marijampolę iš Vilniaus, Kauno. Kiekvienais metais po festivalio rengiame darbų pristatymus visuomenei. Pradžioje ateidavo vos keli žmonės, savanorių tėvai ar draugai, o dabar renkasi minios. Minia būna tokia, kad prie pačių piešinių nebeįmanoma prieiti. Užsiauginome savo publiką. Gera, nes matau, kad ne veltui dirbome.
– Pakalbėkime apie Ukrainą. Juk galima sakyti, kad ir „MaLonNY“ prasidėjo nuo Ukrainos. Šį projektą inicijavo buvęs Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Algirdas Kumža.
– Taip, tiesa. Aš rengiau parodą Kyjive ir ten susipažinau su tuomečiu Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje A. Kumža. Susidraugavome. Vėliau pakviečiau jį į savo gimtadienį Jamaikoje.
Man atrodo, kad jis tuomet jau buvo baigęs savo kadenciją ir pradėjęs dirbti „Arvi Group“ Marijampolėje. Į Jamaiką atvyko daug menininkų iš Niujorko, Londono. Visiems labai patiko kūrybos atmosfera Jamaikoje ir A. Kumža sako: gerai, kitais metais kviečiu visus į Marijampolę. Tada pradėjome galvoti, ką mes veiksime Marijampolėje, nes tik atvažiuoti ir baliavoti nelabai gerai. Reikia kaip nors įprasminti tą buvimą ir tada gimė „MaLonNY“ idėja. Tikrai, jei nebūčiau atsiradęs Kyjive, nebūčiau sutikęs A. Kumžos, šio projekto nebūtų.
– Dabar, atvykdamas tapyti į Ukrainą, grąžini skolą? Su kokia nuotaika ir nuostata vyksti į Ukrainą karo metu?
– Kaip menininkas, aš suprantu, kad galima aukoti pinigus ir visa kita, bet labai svarbu parodyti, kad Vakarų pasaulis nebijo atvažiuoti karo metu – kurti ir bendrauti. Man atrodo, kad ukrainiečiams tai labai svarbu ir kartais tai gali duoti daugiau nei pinigai. Todėl man buvo svarbu nuvažiuoti ir būti ten šiuo nelengvu metu. Praėjusiais metais tapėme Lvive, o šiais metais – Šeptyckio mieste, kuris yra gana saugioje zonoje, netoli Lenkijos sienos. Aš bijočiau važiuoti į kokį Charkivą, bet jei pasakytum, kad reikia, tikriausiai važiuočiau. Ten galėtume tapyti slėptuves – tai irgi galėtų būti geras projektas.
– Ar nebuvo sunku menininkų prisikviesti į Ukrainą?
– Ukrainos projektas vyksta iš karto po festivalio Marijampolėje, todėl nelengva surasti menininkų, kurie galėtų atvykti dviem savaitėms. Juk visi turi kokių nors kitų projektų, užsakymų, įsipareigojimų, šeimas. Arba tada jiems reikia daugiau mokėti, o to mes negalime. Aišku, buvo atsisakiusių važiuoti dėl to, kad ten vyksta karas, bet jie paskui gailėjosi. Tačiau buvo ir tokių, kurie labai norėjo važiuoti. Štai ir dabar sutikau vieną menininką, kuris jau yra kūręs instaliacijų Ukrainoje ir sako, kad bet kokiu atveju ten važiuotų. Taigi vienas menininkas kitiems metams jau yra. Po šių metų mūsų projekto Šeptyckyje tapytojai sakė, kad jiems buvo labai įdomu kurti tokioje kultūrinėje dykvietėje. Tikrai daugiau prasmės nei, tarkim, kokiame Lvive, kur ir taip daug visko vyksta. Čia aš matau analogiją su Marijampole, apie ką jau pasakojau. Beje, Marijampolė ir Šeptyckis yra miestai partneriai – čia viskas gražiai susijungia. Kai tapant Šeptyckyje prieina žmonės ir sako, kad pagaliau jų mieste atsirado spalvų, dėkoja su ašaromis akyse, supranti, ką ir kodėl čia darai.
– Kaip apskritai amerikiečiai menininkai žiūri į situaciją Ukrainoje? Ar kalbatės apie tai?
– Tikriausiai turėčiau atsiprašyti, bet manau, kad amerikiečiams tai išvis nesvarbu. Ir nesvarbu, ar tu menininkas, ar ne. Miestuose, kur didesnės ukrainiečių bendruomenės, jų demonstracijos šiek tiek atkreipia amerikiečių dėmesį. Prie jų prisijungia baltarusių opozicininkai, aišku, lietuviai. Tačiau ten, kur jų nėra, amerikiečiai nesupranta, kas Ukrainoje vyksta, ir jiems tai neįdomu. Jiems jokio skirtumo, kas ir dėl ko kariauja, kas ką užpuolė, kas laimi ar pan. Nors kai kuriuose miestuose tikrai pamatysi gana daug kabančių Ukrainos vėliavų. Tik nežinia, ar tie žmonės ukrainiečių kilmės, ar amerikiečiai, ar kokios kitos tautybės. Amerika jau daug kartų buvo įsitraukusi į absoliučiai nereikalingus karus Vietname, Irake, Afganistane ir dėl to amerikiečiai nenori į tai veltis. Nors man atrodo, kad į šį karą kaip tik reikia įsikišti. Tai labai liūdina.
Naujausi komentarai