– Viename iš interviu esi sakęs, kad Tavo pseudonimas nieko nereiškia, t. y. nebuvo kokios nors potekstės – tiesiog gerai skambėjo. Kaip dar planavai pasivadinti ir ką norėtum, kad Tavo klausytojams šis pavadinimas reikštų?
– Kaip ir minėjau tame interviu, per daug negalvojau apie pavadinimą, tačiau man patiko, kad žodis „fundamentalus“ reiškia esminis, solidus. Noriu, kad klausytojams jis taip ir skambėtų – kaip solidus garsas, kuris, tikiuosi, bėgant laikui, taps esminis.
– Esi elektroninės muzikos kūrėjas, prodiuseris, didžėjus, kompozitorius, kuri muziką reklamoms... Kuri veikla Tau labiausiai patinka? Kuri artimiausia ar geriausiai sekasi?
– Manau, kad viena veikla papildo kitą. Negalėčiau būti tik didžėjus, nes labai mėgstu kūrybą ir ilgas valandas studijoje – be to tiesiog negalėčiau gyventi. Tai tarsi sveika priklausomybė, kuri ne kenkia, o padeda. Kurti muziką reklamoms, filmams ar prodiusuoti atlikėjus taip pat įdomu ir leidžia šiek tiek pailsėti nuo tradicinės kūrybos. Akademinės kompozicijos pagrindai man praverčia tiek grojant kaip didžėjui, tiek kuriant studijoje.
– Kaip skiriasi kūrybos procesai?
– Manau, yra skirtumas tarp kūrybos sau ir kitiems, tačiau man patinka kurti abiem kryptimis – negalėčiau apsiriboti vienu žanru ar stiliumi. Jei reikėtų taip apsiriboti, greitai nueičiau dvasinio ubagavimo keliu.
– Interviu esi sakęs, kad tėtė ir senelis buvo didžėjai, o mama klausė daug muzikos ir tarsi perdavė Tau tą meilę. Nebuvo kitos srities, kuri trauktų? Kodėl vis dėlto pasirinkai kurti muziką profesionaliai ir studijuoti kompoziciją?
– Buvo ir kitų dalykų, kurie domino. Visada mėgau medį ir dirbti su juo. Ateityje, kai būsiu žilas, norėčiau turėti savo dirbtuves ir vakarais, po darbo studijoje, prisėsti prie medžio darbų. Vis dėlto manau, kad kūryba yra nulemta – jei jau lemta, tai tuo ir gyveni, daug negalvodamas, kas būtų, jeigu būtų.
– Studijavai Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, o dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoji elektroninės muzikos kompozicijos magistrantūroje. Ką davė ir dabar dar duoda studijos?
– Studijos duoda tiek, kiek pats pasiimi. Konservatorijoje turėjau garbės mokytis pas prof. dr. Ričardą Kabelį, kurio žinios pakeitė mano požiūrį tiek į akademinę, tiek į elektroninę muziką – ypač gilinant žinias minimalizmo žanre. Turėjau nuostabią harmonijos mokytoją Aušrą Dargienę, kuri man iki dabar yra autoritetas. Vis dėlto dabar esu akademinėse atostogose. Manau, akademija yra gerai, kai dar nežinai, ko tiksliai nori, o aš puikiai žinau jau nuo dvylikos metų, todėl siekiu savo tikslų, o ne apsikabinęs medį ieškau savęs. Man puikiai sekasi – turiu darbo studijoje, kūryba einasi gerai, grojimo netrūksta. Todėl manau, kad sėdėti studijoje man dabar yra daugiau naudos nei akademijoje.
– Pradėjai kurti labai jaunas ir atrodo, kad labai užtikrintai ėjai muzikos keliu. Iš kur šis užtikrintumas ir pasitikėjimas savimi?
– Manau, sunkiai dirbti ir siekti savo tikslo išmokau iš tėčio, nes kasdien matydavau, kaip jis dirba ir galiausiai pasiekia rezultatų. Buvau taip auklėtas, kad iš gyvenimo reikia imti maksimumą. Nemėgstu tinginių ir nesuprantu, kodėl žmonės bijo sunkaus darbo ir jo saldžių vaisių – juk tai vienintelis kelias į sėkmę. Vien talento neužtenka. Kalbant apie pasitikėjimą savimi – jį irgi įgyji dirbdamas. Tave pastebi žinomi žmonės ir tai suteikia stimulo kurti toliau. Labai malonu, kai tavo kūrinius groja gerbiami atlikėjai – ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Nemėgstu žodžio „motyvacija“ – iš esmės viskas gerai, bet tai tik parodo, kad esi ten, kur turi būti. Visa kita yra sunkus darbas – motyvacija baigsis, o kurti reikės toliau.
– Esi minėjęs, kad dabartiniame pasaulyje reikia įžūlumo, veržlumo ir drąsos, kad Tave pastebėtų. Kaip ugdei šias savybes? Kaip kitiems drąsiau siekti savo tikslų?
– Manau, kad įžūlumas yra ir būdo, ir aplinkos dalykas. Jo reikia, nes kitaip tavęs niekas nepastebės. Vos tik atvažiavęs į Vilnių pradėjau ieškoti pažinčių, galimybių groti, pasirodymų ir stengiausi lįsti visur, kur įmanoma. Kaip kitiems drąsiau siekti tikslų? Nemanau, kad egzistuoja universali formulė. Tiesiog nereikia bijoti. Reikia dirbti ir žengti drąsiais žingsniais pirmyn. Geriau pabandyti ir suklysti, nei gyventi baimėje nieko nepabandžius. Svarbu neklausyti, ką kalba kiti, – tiesiog daryti, daryti, daryti.
– Pasakojai, kad vos penkiolikos išleidai EP pas Marių Adomaitį-Ten Walls. Kaip sekėsi dirbti su juo? Ko išmokai iš žinomo prodiuserio?
– Dirbti nebuvo sunku – mūsų darbo tempas sutapo. Parengdavau kūrinį ir iškart siųsdavau, o po poros valandų jau gaudavau suvedimą ir pasiūlymą išleisti jį pas Marijų. Iš Marijaus išmokau giliau žiūrėti į muziką, jos garso estetiką ir savo skambesio paieškas. Kai buvau vos penkiolikos, tai man buvo puikus įrodymas, kad einu teisingu keliu ir turiu judėti toliau.
– Į ką lygiuojiesi? Kas Tavo autoritetai, pavyzdžiai ir įkvėpimas?
– Mane dažnai įkvepia ne muzikos pasaulio žmonės, o dizaineriai, kino ar teatro režisieriai arba šiaip gyvenime sutikti įdomūs žmonės. Kalbant apie autoritetus, šiuo metu man garso, estetikos ir kokybės autoritetas yra Andrius Kauklys. Jam dažnai nusiunčiu savo kūrinių ir visada gaunu malonių naujienų, stimulo kurti toliau ir ieškoti. Einant laikui autoritetai keičiasi, bet pagrindiniai išlieka.
– Esi minėjęs, kad Tavo muzikos garsas susiformavo atvykus į Vilnių. Kokios buvo savo garso paieškos? Kaip keitėsi skambesys per pastaruosius ketverius metus nuo pirmojo EP pasirodymo?
– Viską atrasdavau ir vis dar ieškau klubuose, kituose muzikos žanruose. Ne vieną naktį esu praleidęs prie baro su „Pepsi“ rankoje, klausydamasis ir analizuodamas, kaip groja didžėjai. Kai viename vakarėlyje pirmą kartą gyvai išgirdau Tito Tumosos ir Karolio Trippsy grojimą, manyje kažkas atsivėrė – po vakarėlio buvau kupinas įkvėpimo ir skubėjau į studiją. Manau, kad mano kūryba tikrai pasikeitė: nebenoriu leisti bet kokios muzikos. Daug dėmesio skiriu kokybei, estetikai, garso dizainui – tapau kur kas preciziškesnis.
– Papasakok apie savo naujausią kūrybą – kaip ji gimė ir kuo ji išsiskiria iš kitų autorių? Kaip Tave atpažįsta gerbėjai?
– Paskutinis leidinys „No Fuss, No Dust“, kurį išleido prancūzų leidybos kompanija „Binary Sounds“, kaip ir kiti mano darbai, gimė spontaniškai. Aš neieškau įkvėpimo – tiesiog ateinu į studiją ir kuriu. Greitai dienos šviesą turėtų išvysti daug naujos kūrybos. Buvo kūrybos leidimo pertrauka, nes ieškojau savo garso, ir manau, kad jau radau, tad greitai bus naujų garsų. O kaip mane atpažįsta gerbėjai, net nežinau. Reikia jų klausti, bet kūryboje vadovaujuosi posakiu: mažiau yra daugiau. Nemėgstu perkrauti kūrinių. Patinka minimalizmas ir tvarka.
– Pavardyk naujausius savo darbus – prie ko neseniai darbavaisi? Kokiais darbais didžiuojiesi?
– Neseniai baigiau garso takelį filmui „Intas. Mosėdžio Sizifas“. Šiek tiek prikišau nagus ir prie filmo „Kai nesitiki“. Aišku, dar yra ir kitų darbų. Dirbu ir prie popmuzikos – įdomu viską išbandyti. Didžiuosiuosi darbais, kai jų bus daug, ir retrospektyviai galėsiu pažvelgti ir atsakyti į šį klausimą po dešimties metų.
– Kokių tikslų ar svajonių dabar esi išsikėlęs? Ką suplanavęs toliau?
– Visą likusį gyvenimą noriu daryti viena – ką geriausiai sugebu – kurti. Noriu leisti kuo daugiau muzikos, dirbti prie kino garso takelių, turėti užsakymų ir išvažiuoti į turą po užsienį. Daug neplanuoju – tiesiog darau ir kuriu. Tačiau tikslas vienas ir aiškus – užsienis, Fundamental ir Lietuvos vardo garsinimas ten.
Naujausi komentarai