Garsi muzika, susikaupę veidai, ritmiškas senutėlių grindų dunksėjimas ir veidrodis per visą sieną – tipiška šokių salė, dekoruota impresionistiniais vaizdeliais iš balerinų gyvenimo. Tik čia šokame ne baletą, o salsą – amerikietiškos miesto kultūros išraišką. „Spiralė!!!“ – surinka mokytoja ir šokėjų kojos sinchroniškai spiria į orą. Pagaliau imu suvokti, kodėl šokių mokytojai komunikuoja riksmu: kai mano vaikai lankė pramoginių šokių būrelį, tai atrodė gan drastiškas trapių jaunučių sielų dresavimo metodas, tačiau dabar suprantu, kad kitaip šokėjai tiesiog negirdėtų, ką reikia daryti.
Pakalbinti mokytoją Ievą norėjau seniai, bet ji atrodė griežta ir pasinėrusi į šokį iki pat savo ilgų šviesių plaukų galiukų. Tik ketvirtame salsos pamokų sezone susivokiau, kad disciplina mokant suaugusiuosius yra daug kartų reikalingesnė nei dirbant su vaikais – neįtikėtina, kiek priežasčių susigalvoja suaugę žmonės, kodėl jiems nepavyksta šokio žingsneliai! Atkakliai ir nuolat kartojant, kaip ir ką reikia daryti, net ir maloniausiam pasaulyje žmogui kantrybė gali pradėti trūkinėti. Kai pagaliau pokalbis su Ieva įvyksta, įsitikinu, kad mano įtarimai pasitvirtino, – griežtumas yra tik darbo priemonė, o salsa – tema, kuria mūsų nuostabioji mokytoja galėtų kalbėti visą dieną, jei tik nereikėtų vėl šokti.
Kas ta salsa
Terminą „salsa“ septintajame dešimtmetyje Niujorke sugalvojo muzikantas iš Dominikos Johnny Pacheco, apibūdindamas tuo metu mieste grojamą kubietišką šokių muziką. Būtent ją ir platino J. Pacheco muzikos įrašų kompanija „Fania Records“. Netrukus atsirado ir salsos šokis – mambo (populiaraus Niujorke septintajame dešimtmetyje) ir Lotynų Amerikos šokių, tokių kaip son ir rumba, ir amerikietiškų šokių, tokių kaip svingas, hustle ir stepas, derinys.
Salsos žingsnelius galima atlikti individualiai, tačiau jis dažniausiai šokamas poroje. Pagrindinis salsos ritmas susideda iš trijų žingsnių, atliekamų kas keturis muzikos taktus. Salsos šokėjai taip pat gali išsiskirti ir šokti solo, tai vadinama „švytėjimu“ (angl. shine). Skiriama keletas salsos tipų, plačiausiai paplitę yra trys: Niujorko, L. A. ir kubietiška salsa.
Niujorko stilius, „Vikipedijos“ žiniomis, apibūdinamas kaip linijinė salsos forma, tačiau svarbiausias jo skirtumas nuo kitų stilių – tai, kad jis šokamas antruoju muzikos taktu (On Two). Taip pat, pasak „Vikipedijos“, daugiau dėmesio skiriama individualiai atliekamiems šokio elementams (t. y. shines; lietuviškų šokių terminų vartosena salsos šokėjų ratui nebūdinga, o ir, tiesą sakant, nereikalinga...). Niujorko stilius yra kubietiškų šokių, tokių kaip mambo, son, pachanga ir rumba, ir amerikietiškų šokių, tokių kaip svingas ir stepas, mišinys. Viena įtakingiausių Niujorko stiliaus salsos asmenybių yra Eddie Torresas (dar žinomas kaip Mambo karalius), kuris įformino On Two salsos ritmą (paremtą afrokubietiškos kilmės ritmu tumbao) ir išpopuliarino šią muziką, jos mokė Niujorko šokių studijose ir mokomuosiuose vaizdo įrašuose.
L. A. salsa – Los Andželo stiliaus salsa, šokama On One, kai šokėjai žengia į priekį pagal pirmą muzikos taktą, kitaip, nei šokdami Niujorko stiliumi, kur šokama On Two. Ankstyvąjį L. A. stilių puoselėjo broliai Vazquezai (Luisas, Francisco ir Johnny), įkūrę pirmąją Los Andželo salsos šokių komandą „Salsa Brava“ (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad oficialiai ši garbė priskiriama L. Vazquezui, bet, ko gero, nesuklysime manydami, kad salsa buvo šventas reikalas visai šeimai). L. A. stilius brolių Vazquezų dėka pasižymi efektingais judesiais ir akrobatikos elementais. Kita žinoma L. A. stiliaus salsos asmenybė – Albertas Torresas, pagarsėjęs kaip Los Andželo salsos kongreso, pirmojo JAV ir daugelį metų vieno didžiausių salsos renginių pasaulyje, sumanytojas. Prie įžymybių minimi ir šokėjai Alexas Da Silva ir Liz Lira, kūrę choreografiją TV laidai „Šokiai su žvaigždėmis“ („Dancing with the Stars“) – šokių konkursą, jau 34-ąjį sezoną transliuojamą JAV.
Kubietiška salsa dar žinoma casino pavadinimu, kuris kilo iš ispaniško termino, reiškiančio šokių sales „Casinos Deportivos“ – jose XX a. viduryje ir vėliau šokdavo turtingesni baltieji kubiečiai. Istoriškai šis šokis kilo iš porinio šokio, kurį sudaro kubietiškų „Son“, „Cha Cha Cha“, „Danzón“ ir „Guaracha“ šokių elementai. Kubietiškos salsos šokėjai į savo repertuarą dažnai įtraukia afrokubietiškų šokių, pavyzdžiui, „Guaguancó“ ir „Columbia“, judesių, o tokią praktiką perėmė ir kitus salsos stilius šokantieji.
Kodėl salsa?
Ieva akcentuoja, kad salsa nėra šokis iš pramoginių šokių repertuaro (jei į jį ir pakliūva, šokama kitaip nei salsos entuziastų susibūrimuose). Tai socialinis šokis, o toks, anot tango filosofiją tyrinėjusios filosofės Agnieškos Juzefovič, yra „šokamas tik savo paties malonumui, o ne publikos ar komisijos vertinimui. Neprivalu atitikti kokių nors taisyklių ar standartų, nesiekiama būti geresniam už kitus šokėjus, negalvojama apie tai, kaip šokis atrodo iš šalies“.
Salsos mokyklos mokiniai taip pat kalba apie šokio malonumą. „Salsa man yra šilto vėjo gūsis, net jei išties yra lietingas rudens vakaras. Salsos muzika mane mintimis nukelia į pietus, kur šviečia saulė, o ritmas ir šokio judesiai išjudina visai kitu tempu nei kasdienė rutina. Salsa yra ir platforma susipažinti su naujais žmonėmis, galimybė išbandyti save įvairiose socialinėse interakcijose ir smagiai praleisti laiką“, – teigia Vita. Kristina sako, kad labiausiai džiugina, kai pavyksta atlikti šokio žingsnelius (ir aš jai pritariu iš visos širdies, o ne dėl to, kad bendravardė). Pats šokis mus abi (nes ir vėl pritariu Kristinai) žavi tuo, kad „jo žingsnelius galima pritaikyti ne tik salsos šokių aikštelėje; jaučiu, kad geriau pradedu jausti muziką, ritmą ir dabar jau meška ne ant dviejų, o tik ant vienos ausies užlipusi“. Aušra žavisi salsos sukiniais (pavydėtinas šaltakraujiškumas – kita vertus, sukiniai iš tiesų yra pats salsos smagumas, ypač šokant su partneriu!) ir šokio greičiu (čia jau sunkiau pritarti – net visai neblogai išmoktus žingsnelius atkartoti normaliu įprastiniu salsos ritmu yra, švelniai tariant, nelengva. Laimė, mūsų, pradinukų, grupei Ieva tokios muzikos negroja...). Kodėl pasirinko būtent salsą, Aušra ir pati nežino – panašiai kaip ir Ieva, kurios šokių karjera tęsiasi jau 20 metų. Greičiausiai dėl to kalta jos sesuo Elena, parsivežusi salsos idėją iš Portugalijos, kur buvo išvykusi mokytis pagal „Erasmus“ mainų programą. Ritmiškos, regio stiliaus muzikos Ieva klausė visada, vėliau susidomėjo Brazilijos muzikos idėjomis, taigi salsos ritmai iškart labai pritiko. Vėliau bandė visokių kitokių Lotynų Amerikos šokių variantų, tačiau salsos nurungti niekam nepavyko.
Salsa Vilniuje
Pasišovusios Lietuvoje pritaikyti portugališką salsą, seserys puolė domėtis, kur ir kaip išmokti šio temperamentingo šokio Vilniuje. Ir rado Fereiko Manzanaresą, lietuvių kilmės muzikantą iš Argentinos, kuris vedė nelabai rimtas, bet labai smagias salsos pamokėles. Jose grojo salsos muzika ir tvyrojo nepretenzinga atmosfera, visai nepanaši į tą, kuri vyrauja tradiciniuose pramoginių šokių klubuose (kur viskas labai rimta ir iškart siekiama šauti į tarptautinių konkursų lygmenį; tai žinau ir iš asmeninės patirties). Susižavėjimas salsa augo kaip ant mielių ir netrukus lietuvaitės išdūmė į Rygą, kur, kaip paaiškėjo, vykdavo salsos festivalis. Dar, jau Rygoje, paaiškėjo, kad salsa iš tiesų šokama visai kitaip, nei merginos mokėsi Vilniuje, ir planuotas smagumas kiek apkarto, nes didžiąją renginio dalį teko ramstyti sienas. Tačiau sužinojus, kaip atrodo tikra salsa, noras išmokti ją šokti tik sustiprėjo, ypač dėl to, kad Rygoje Ievos kompanija susipažino su vienu garsiausių salsos mokytojų Super Mario iš Londono. Jis padovanojo savo DVD ir liepė mokytis toliau: „Kai kitąkart susitiksime kokiame festivalyje, turėsite pademonstruoti dvigubą suktuką.“ Taip pat patarė pačioms organizuoti salsos renginius, nes kitaip nieko nebus.
Po Rygos renginio merginos ėmė važinėti po kitus festivalius, organizuotis pamokėles, kvietėsi mokytojų iš užsienio, mokė ir mokėsi pačios, kvietė draugus ir pažįstamus, žodžiu, salsos virusas sklido greitai ir beveik nevaržomai. 2007 m. jos surengė pirmąjį Vilniaus salsos festivalį, kuris, pasak Ievos, buvo labai sėkmingas, dalyvių jame buvo panašiai tiek, kiek būna dabar. Ir atvyko neįtikėtinai daug užsieniečių, nors tais laikais nebuvo nei socialinių tinklų, nei normalios komunikacijos internetu.
Šiandien salsos entuziastų bendruomenė Vilniuje nedidelė – Ieva priskaičiuoja gal 100 žmonių, tačiau nuolat besilankančių jos organizuojamoje salsotekoje – apie 50. Vilniaus salsos festivalis išlieka tam tikru atskaitos tašku ir šio šokio kultūros sala, o „Salsa Sisters“ šokių mokykla – nuolatine salsos erdve. Žinoma, mokytis salsos galima ir kitur – veikia nemažai įvairių Lotynų Amerikos šokių mokančių mokyklų, tačiau jose salsa pasimeta tarp kitų šokių. Kubietišką salsą šokantys nelabai mėgsta niujorkietišką ir L. A. salsą, ir atvirkščiai, – visų pirma, ko gero, dėl muzikos. Tačiau seniems geriems salsos klestėjimo Vilniuje laikams, kai pasišokimai vykdavo kiekvieną savaitę, o kartais net ir dažniau, didelės nostalgijos Ieva nejaučia – nebėra tiek laiko ir entuziazmo.
Salsa kaip gyvenimo būdas
A. Juzefovič pastebėjimai apie tango šokį puikiai tinka ir kitoms Lotynų Amerikos (ir ne tik) šokio formoms apmąstyti. Ji svarsto, kad šokio, kaip ir kitų pramogų, žmogus dažniausiai imasi sąmoningai, tačiau su tam tikromis išlygomis, – tiek su tautiniais, tiek su pramoginiais šokiais žmonės dažnai supažindinami dar vaikystėje, kai tėvai užrašo į užklasinės veiklos būrelius (šiandien Lietuvoje ši pažintis yra tapusi privaloma pradinio mokyklinio ugdymo dalimi). Naktiniuose klubuose šokami šokiai (tarp jų minima ir salsa) tam tikru momentu tampa neatsiejama jauno žmogaus gyvenimo dalimi – šokama tai, ką šoka visi. O šokti tango, teigia A. Juzefovič, žmogus „ateina sąmoningai, vedamas subrandinto, asmeninio apsisprendimo, siekdamas ne tiek atitikti visuomenės stereotipus, kiek realizuoti vidinį sielos poreikį“.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie kitas brandžiame amžiuje pasirenkamas veiklas, tebūnie tai salsa, tenisas ar paplūdimio tinklinis. Amžiaus nulemiami skirtumai, ko gero, sietini ne tik su išsilaisvinimu ar vidiniais sielos poreikiais – žymiai svarbiau, mano nuomone, bendras nuovokumo nusilpimas, dėl kurio vyresniems žmonėms sunkiau suprasti ir įsiminti dalykus.
Tačiau Ieva šiai nuostatai visiškai nepritaria – mokytis šokti niekam niekada nevėlu. Toks savęs nurašymas gal labiau būdingas mūsų kultūrai, tačiau salsos festivaliuose – daugybė įvairiausio amžiaus šokėjų. Žinoma, sunku nesutikti, kad jaunam žmogui greičiau pavyksta pagauti judesius, juolab kad salsa yra greitas, dinamiškas šokis, jame daug sukinių, kuriuos išmokti atlikti teisingai nėra visai paprasta. Tačiau šokiui reikalingą lankstumą, muzikalumą ir apskritai energiją Ieva sieja ne tiek su amžiumi ar tautybe, kiek su odos spalva. Kasmet keliaudama po salsos festivalius, ji pastebi, kad baltaodžiai turi mažiau Lotynų Amerikos šokiams reikalingų savybių, nors tai, sutariame, visiškai priklauso nuo individualių asmenybių. Pietietiško ir šiaurietiško temperamento skirtumai pažįstami, ko gero, daugeliui mūsų, o lotynoamerikiečių vidinė šiluma ir gebėjimas bendrauti su nepažįstamais turėtų būti ypač žinomi džiazo koncertų klausytojams.
Bet kuriuo atveju, tango, kaip rašo A. Juzefovič, turbūt labiau negu bet koks kitas šokis, „geba tarytum pavergti žmogų ir žymiai keisti visą jo gyvenimo būdą“. Susidūręs su šia pramogos forma, žmogus dažnai dėl jos pameta galvą, nejučiomis paverčia jį savo gyvenimo prioritetu ir jis tampa tiesiog priklausomybe. Ar salsa irgi turi tokį poveikį? Absoliučiai taip, pritaria Ieva. Salsa užima beveik visą laisvą laiką, reikalauja investicijų – visų pirma į keliones po festivalius, kurių pasaulyje vyksta daugybė, o kur dar Vilniaus festivalis, rengiamas jau aštuoniolika metų... Ar ši priklausomybė vargina? Be abejo – po kiekvieno festivalio Ieva sako sau, kad jau paskutinis kartas, „bet net jeigu iš tiesų sugalvočiau viską mesti, ko gero, nepavyktų, nes tai dalis manęs, vis tiek ką nors, kas susiję su salsa, daryčiau“.
Vilniaus festivaliui, kurį, kaip ir visus kitus salsos renginius pasaulyje, galima rasti interneto puslapyje salsavida.com, būdingas kompaktiškumas – tai nėra didelis renginys, nes salsos šokių bendruomenė irgi kompaktiška. Tačiau savo programa ir atmosfera jis puikiai įsilieja į Europos festivalių draugiją, čia atvyksta daugelis mokytojų ir salsos entuziastų iš įvairiausių kraštų. A. Juzefovič tokį gyvenimo būdą aiškina prancūzų filosofų Gilles Deleuze’o ir Felixo Guattari nomadologijos teorija, pagal kurią šiandieniame pasaulyje įsivyrauja nomadinės idėjos ir sąvokos, nesusijusios su jokia konkrečia teritorija. Salsos, kaip ir tango, šokėjai (ar kokios kitos panašaus tipo priklausomybės turėtojai) įgauna nomadinę tapatybę, nes neprisiriša prie konkrečios vietos ar stiliaus, o keliauja po pasaulį, pažindami vis kitas kultūras. „Salsa man atvėrė platų pasaulį, – sako Ieva. – Festivaliuose sutinku daugybę įdomių žmonių, kurių nesutikčiau keliaudama įprastais būdais. Kita vertus, festivaliuose suprantu, kad įvairiausių kultūrų žmonės iš tiesų yra labai panašūs. Tas panašumas ir kuria bendruomenės jausmą.“ Žinoma, pritariu aš, – nuo salsos priklausomų žmonių bendruomenės.
Praktiniai pastebėjimai
Pradėti šokti salsą, kaip ir kitus šokius, ypatingo pasiruošimo nereikia, svarbiausia – patogi apranga ir tinkami bateliai. Jie turėtų būti slystančiu padu (ne slidžiu, o slystančiu) – darant sukinius, o ir kitus žingsnius, pėda turi laisvai slysti grindimis. Su sportiniais bateliais judesiai pasikeičia, ir pradedantiesiems nelengva išgauti tinkamas trajektorijas.
Žinoma, prieš kiekvieną sportinę veiklą reikėtų padaryti apšilimą – prieš šokant salsą irgi daroma speciali mankšta, išjudinanti labiausiai šokyje naudojamus raumenis (prisipažinsiu, apie kai kurių iš jų egzistavimą iki tol net neįtariau). Įdomiausia, ko gero, kad iš pat pradžių šio šokio treniruotė atrodo labai lengva. Bent pirmas dvidešimt minučių. „O dabar – su muzika!“ – sako mokytoja ir paaiškėja, kad visi tie nesunkūs žingsneliai, kuriuos ką tik puikiai pavyko atlikti beveik be klaidų, susivelia į vientisą straksėjimą. Kojos pinasi, galva sukasi, akys kėsinasi iššokti iš orbitų ir po valandos išeini leisgyvis, nors nelabai supranti, kodėl.
Taigi kiek laiko užtrunka išmokti šokti salsą? Šį klausimą, juokiasi Ieva, girdėjau daugiau kartų gyvenime nei bet kokį kitą. Atsakymo į jį nėra – kiekvienas mokėjimą šokti įsivaizduoja skirtingai. Vienas gali šokti jau po kelių pamokų, kitas mokosi metų metais ir vis tiek neišdrįsta žengti į šokių aikštelę (mintyse trupučiuką susigūžiu ir apsimetu, kad man tai beveik neaktualu). Šokis visada yra stresas, ir net Ieva, kuri salsą šoka pusę savo gyvenimo, jaučiasi dar turinti ko išmokti (čia kaip slidinėjimas, pagalvoju – vieni slidinėja kartą per metus ir laiko save beveik asais, o kiti važiuoja beveik kiekvieną žiemos savaitgalį ir nuolat samdosi instruktorių, kad patobulintų savo techniką). Noras šokti turi būti didesnis už stresą ir baimę suklysti ar apsijuokti, sako Ieva, ir nėra kito būdo įveikti tą stresą kaip šokių aikštelė. Beje, mokantis salsos žingsnių, skirtingai nei tango ar kitų porinių šokių, nebūtinas partneris – todėl ir pamokos vadinasi salsa solo. Tačiau, išmokus solo, šokti salsą su partneriu reikia vėlgi mokytis iš naujo. Žodžiu, patarimas paprastas – pradėti kuo greičiau, kad turėtumėte laiko įvaldyti įvairius būdus.
Saltare necesse est, arba Šokti yra būtina
Šį lotynišką posakį sugalvojau pati, mąstydama apie šokio poveikį žmogui, kuris yra tikrai gilesnis, nei gali pasirodyti. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra net judesio terapijos magistrantūros programa, kurioje šokio disciplinai skiriama beveik trečdalis studijų laiko. Mano jaunystėje šokiai buvo vaikų laisvalaikio būrelių tema – šiandien, beje, kai darbas kolektyviniame sode ar pas tėvukus kaime yra labiau egzotika nei tipiškų miestiečių kasdienybė, aktualūs tapo ir laisvalaikio būreliai suaugusiesiems. Ypač atsižvelgiant į vyraujantį sėslų gyvenimo būdą ir sėdimą darbo pobūdį. Gerai, kad bent pradinukai supažindinami su šokiu – vėliau tenka kapstytis patiems. O, kaip sako britų liaudies išmintis, seną šunį išmokyti naujų triukų sunku...
Be to, nuolat salsos muzikos klausytis ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti, – ryškus ritmas reikalauja dėmesio, tai ne koks jazz lounge, kurio fone gali dūmoti savo dūmas, kaip pasakytų koks Kristijonas Donelaitis. Po treniruotės supranti, kad šokis apskritai yra protinis darbas – šokant įsijungia visai kitos smegenų dalys. Tik pradėjus lankyti užsiėmimus pavykdavo susikaupti daugiausia 40 minučių, kaip mokykloje. Po 45 minučių pradėdavau be perstojo žvilgčioti į laikrodį, nes galva tiesiog atsisakydavo toliau protauti. Šiandien, pradėjus jau ketvirtą salsos mokslų sezoną, ištvermės gerokai daugiau – ir daug daugiau malonumo. Pasibaigus užsiėmimui galvoje pagaliau nebeskamba salsos ritmo maldelė „viens du tryyys, penki šeši septyyyni“. Ir pagaliau pavyksta tie žingsneliai! Mus jau perkėlė į aukštesnę klasę – kikena damų sekcijos moteriškės po kiekvieno naujo sudėtingesnio šokių judesio.
Filosofinis pabaigos klausimas: ar šokis yra intelektualus užsiėmimas? Kaip pažiūrėsi – jei lyginame su kultūros teorijų refleksija, literatūros kritika, filosofija ar kokia nors ekonomikos teorija, galbūt nelabai. Tačiau šokyje jungiasi ne tik judesys ir emocija, bet ir reikia labai tiksliai skaičiuoti žingsnius, atsiminti ir atlikti derinius, išlaikyti estetiką, pataikyti į ritmą (čia aktualiau turintiems iššūkių dėl muzikalumo, bet ne tik jiems), ir dar, kaip sakydavo mano teniso treneris, nepamiršti kvėpuoti. Tai gal ir nėra taip intelektualu kaip simuliacijos teorijos diskusija šiandienės medijų kultūros kontekste, bet vidutinio judrumo baltajam žmogui su šiaurietišku temperamentu ir lietuvišku santūrumu salsa, ko gero, būtų tokio paties ar ne ką mažesnio sudėtingumo iššūkis nei minėta polemika. Įveikti šį iššūkį ir pagaliau išmokti dėlioti kojas pagal salsos muziką yra malonumas, gerokai pranokstantis bet kokius intelektualinius pasiekimus. Labai tinkantis visiems bet kurio amžiaus ir išsilavinimo piliečiams.
Naujausi komentarai