Trynukės jų mamai – didžiausia gyvenimo dovana

Trigubas rūpestis

„Aš iš tiesų laiminga“, – prieš pokalbį patvirtina Laima. Mena: sužinojusi, kad laukiasi ne vieno, net ne dviejų, kaip žadėjo giminės tradicija, o trijų kūdikių, anaiptol nenudžiugo. „Niekas nėra sakęs, kad nori trynukų“, – patyrė pašnekovė.

Trynukai – trigubas tėvus vienu metu ištinkantis iššūkis. Trigubas rūpinimasis vaikais, vos ne tą pačią akimirką apgaubiant kiekvieną jų meile, dėmesiu, ir reikalaujantis kantrybės, lėšų juos auginant, ugdant. Trigubas nuovargis, triguba atida. Vienas kūdikis nuvargina mamą, o trys kūdikiai? Vienas vaikščioti pradėjęs mažylis griebia, kas po ranka pasitaiko, o trys mažyliai? Vienas verkia, klykia, ir nežinia, kodėl, o trys? Vienam reikia naujų batų, drabužių, kitko, o kai to ar ano vienu metu reikia pirkti trims?

Pašnekovė sako nuo mažens girdėjusi mamą tvirtinant, kad ji užaugusi susilauks dvynukų. Neva jų susilaukia trečios kartos moteris pagal mamos liniją. Laimos prosenelė turėjo dvynius. „Aš ir buvau ta trečia karta“, – šypso Laima.

„Žinia, kad laukiuosi trijų vaikučių, užklupo tam nepasiruošusią. Apskritai neįmanoma pasiruošti vaikų gimimui. Niekada nėra tinkamo laiko jiems atsirasti. Vaikai užklumpa netikėtai net tada, kai planuoji, stengiesi jų susilaukti, – mintimis grįždama į netolimą praeitį – 2021-uosius, svarsto L. Jankauskienė. – Sužinojusi, kad manyje trys gyvybės, patyriau šoką, nežinojau, ką daryti. Turėjau tam pasiruošti emociškai ir kitaip. Daug skaičiau apie tai, ko tikėtis auginant trynukus. Labiausiai padėjo Vida. Su ja, trynukų mama, besigydžiusia Klinikose, susipažino mano mama, ten dirbanti bendrosios praktikos slaugytoja. Ji Vidai prasitarė, kad ir aš laukiuosi trynukų.“

Padeda: seneliai Zita ir Viktoras Rekščiai, mergaitėms augant, kasdien pagalbon skubėjo kaip į darbą. / Laimos Jankauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasak Laimos, Vida ją nuramino, papasakojo apie savo gyvenimą su trynukais. „Vida paruošė mane galimam susidūrimui su jų ligomis, kitais iššūkiais. Ji labai stipri moteris. Trynukus augino ne burbule. „Nėra ko vaikų popinti. Pavyzdžiui, nieko baisaus, jei parkris. Jie turi parkristi, atsikelti ir toliau žingsniuoti. Ar neužsiauginsi trynukų? Užsiauginsi!“ – drąsino mane Vida, – prisimena Laima. – Man labai pasisekė, kad ją sutikau.“

Išdavystė nepalaužė

„Man labai pasisekė, kad laukiantis ir susilaukus trynukių visa aplinka skatino mane eiti į priekį pakelta galva“, – priduria pašnekovė.

Triguba gyvybė joje užsimezgė natūraliai – be medikų pagalbos. L. Jankauskienė trynukes pagimdė 34-ą nėštumo savaitę. Su vyru parsivežė mažyles į butą Kaune. Jį pardavę, Ringauduose įsigijo namą su daline apdaila. Stipriai pagausėjusiai šeimai reikėjo didesnės, palankesnės erdvės gyventi.

Esame maža, vieninga bendruomenė. Niekada nepajėgsiu tėvams atsidėkoti. Jie verti medalio.

Pasak Laimos, vyras ją paliko, kai trynukėms buvo pusė metų: „Išdavė su mano drauge.“

Pašnekovė su šia moterimi susidraugavo ligoninėje, kai abi, būdamos nėščios, ten gulėjo.

Naujoji Laimos draugė lankėsi Jankauskų namuose Ringauduose. „Būdavo, nueinu miegoti, o ji su mano vyru lieka iki paryčių, – pasakoja Laima. – Sužinojusi apie vyro neištikimybę, labai išgyvenau maždaug savaitę. Negalėjau leisti, kad užpultų depresija. Reikėjo galvoti, kaip gyventi toliau. Vieną rytą atsikėlusi tariau sau: „Pirmyn.“ Nuo tol šypsojausi.“

Kova dėl vaikų užgrūdino

„Dėl to esu labai dėkinga, laiminga“, – Laima vis pakartoja, vardydama anuomet į pagalbą atskubėjusius žmones, institucijas.

„Kai iš namų išėjo vyras, rūpintis dukrytėmis labiausiai padėjo mano tėtis, jis nedirbo. Paskambino iš Ringaudų seniūnijos: „Jei reikės pagalbos, prašykite.“ Labai padėjo parūpinta atvejo vadyba. Į namus ateidavo socialinė darbuotoja. Esu labai laiminga ir dėkinga jai už pokalbius, patarimus, susijusius su vaikų reikalais. Ateidavo ir psichologė. Abi specialistės neleido panirti į depresiją. Seniūnija siūlė ir pagalbą buityje, pavyzdžiui, nuvežti vaikus į medicinos įstaigą. Atsisakiau: galbūt kitiems to reikia labiau. Man buityje užteko tėčio talkos. Atvejo vadyba pasirūpino ir lėšomis – padėjo atgauti vaiko pinigus. Mat vyras metus delsė juos perrašyti man, nedavė, – prisimena Laima. – Jis labai stipriai tampė mane po teismus – norėjo mano turto. Butas, kurį pardavę pirkome namą, buvo mano. Po dvejų metų teismas pripažino namą mano nuosavybe.“

Trijulė: ar atskirsite? Sesės Aiva, Luna, Liepa. / Laimos Jankauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Laimai teko teistis ir su buvusia uošve. Ji, pasak pašnekovės, apie pusantrų metų nelankiusi anūkių, panoro su jomis matytis. „Nesutikau su nenormaliais reikalavimais, pavyzdžiui, pasiimti trynukes savaitgalį. Juk jos buvo labai mažos, be to, ji nebuvo sukūrusi ryšio su jomis. Apie metus trukę teisminiai ginčai baigėsi taikos sutartimi“, – pasakoja L. Jankauskienė.

Priduria, kad kova dėl vaikų teismuose labai užgrūdino. Pusantrų metų trukusios psichologo konsultacijos padėjo nekaltinti savęs dėl nelaimingų santykių su vienu, vėliau – su kitu labai mylėtu vyru. Pastarasis – sutuoktinis, dukryčių tėvas.

Pagaliau laiminga

„Nenoriu atrodyti kaip vargšė – atseit, gailėkite manęs. Nereikia paguodos. Ačiū Dievui, kad taip atsitiko – paliko vyras. Tai apsaugojo nuo kai ko dar blogesnio, išvadavo iš toksiškų santykių. Pati kalta, kad į juos įsivėliau“, – svarsto Laima ir paaiškina.

Jos meilė vienam, vėliau kitam vyrui buvo iliuzinė. Prie jų prisirišo, jiems atidavė širdį, aukojo save, to tikėjosi sulaukti atgalios. Tačiau nesulaukė. Dabar jaučiasi pagijusi nuo pernelyg romantizuotai suvoktos savo meilės, kai sunku pripažinti, kad mylimasis – narciziška asmenybė.

„Viskas gerai. Yra, kaip yra. Turiu rankas, kojas – viską pasidarau. Mano tėvai ir vaikai sveiki. To užtenka. Esu laiminga. Turiu viską, ko norėjau: namus, daržą, šunį, katę. Buvusiam sutuoktiniui esu dėkinga už tris nuostabius vaikus. Be jų neįsivaizduoju gyvenimo“, – tvirtina Laima.

Ji prieš keturiolika metų su mama lankėsi Jeruzalėje. Abi Raudų sienoje paliko raštelius su išvardytais norais.

„Kad pagaliau būčiau laiminga“, – tuokart prašė Laima. Po metų su mama stebėjosi, kad išsipildė visi Raudų sienai patikėti troškimai. Per tą laiką atsinaujino jos ir būsimojo vyro kadaise užmegztas ryšys. Vis dėlto, kaip matyti, Laimos laimė tuokart buvo trumpalaikė.

Išskubėjo dirbti

Laima vėl ėmė dirbti, kai trynukėms buvo dveji metukai. Negalėjo naudotis galimybe nedirbti dar metus. „Susiradau darbą, nes reikėjo išlaikyti vaikus, namą, – aiškina ji ir pamini dar vieną, pasak pačios, labai gerą dalyką, anuomet sulauktą iš seniūnijos: – Padėjo gauti dukrytėms darželį, kai mūsų eilė į jį patekti buvo toli.“

Draugija: kai augintinis Ago atsirado namuose, buvo vienturtis. Dabar jaučiasi nuskriaustas – dėmesio sulaukia ne tiek, kiek anksčiau. / Laimos Jankauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Moters pajamos – uždarbis, juo patenkinta, vaiko pinigai, valstybės mokami alimentai. Buvęs vyras negyvena Lietuvoje, alimentų nemoka.

„Drabužėlių dukroms atiduoda Vida ir kita draugė. Kai ką neišvengiamai tenka joms pirkti, pavyzdžiui, kombinezonus, batus. Dar ir tėvai nuperka maisto, – kaip sekasi verstis, atskleidžia Laima ir pajuokauja: – Mergaitės valgo daugiau nei suaugęs žmogus. Pavyzdžiui, kai ryte esame su mano tėvais, pusryčiams verdame arba kepame du dėklus kiaušinių – 20. Jos suvalgo po 3–4 kiaušinius. Jas augindama, vieną dieną tapsiu elgeta.“

Esą, kol kas užtenka lėšų pragyventi. Tačiau ką teks daryti, kai panaitės panorės madingų rankinių ar reikės laikyti egzaminą vairuotojo pažymėjimui gauti?..

Laima dirba baldų ir kitokias plokštes gaminančioje įmonėje personalo vadybos vadove, administratore, braižytoja. Anksčiau yra dirbusi želdinių dizainere. Šią specialybę, įgijo Kauno kolegijoje. Ją baigė raudonu diplomu. Ketino žinias gilinti studijuodama magistrantūroje. Taąiau, apakinta meilės, vyko paskui būsimą sutuoktinį į svečią šalį.

Neįkainojama tėvų pagalba

„Mano tėvai labai geri, darbštūs, kaip ir brolis, teta. Visi padėjo auginti dukrytes pirmaisiais trejais jų gyvenimo metais. Esame maža, vieninga bendruomenė. Niekada nepajėgsiu tėvams atsidėkoti. Jie verti medalio. Trejus metus skubėjo pas mus kaip į darbą. Mama atvykdavo po darbo Klinikose, tarsi į antrą pamainą. Jie mažyles rengė, maitino, prausė, migdė, mokė vaikščioti. Tėtis skaitė joms knygutes, su jomis piešė. Dabar lengviau – trynukės labai savarankiškos. Aš tik plaukus surišu ir dantis išvalau, – juokiasi Laima. – Dėl to, kad mergaitės savarankiškos, – ir jų, ir mano nuopelnas.“

Man labai pasisekė, kad laukiantis ir susilaukus trynukių visa aplinka skatino mane eiti į priekį pakelta galva.

Būdavo, vienai mergaitei nepavyksta užsisegti drabužio – sesė pamoko. Laima pratino dukras nuo mažens prie, pasak jos, griežtų taisyklių: kada valgyti, žaisti, miegoti. Jos, matydamos plušančią savo mamą, įgudo padėti. „Pavyzdžiui, duodavau po skudurėlį dulkėms valyti. Užsiminusi, kad keisiu patalynę, randu nuvilktus pagalvių, antklodžių užvalkalus, – pasidžiaugia L. Jankauskienė. – Auginu dukras, kaip tėvai augino mane ir brolį. Dovanojo nuostabią vaikystę. Stengėsi užauginti gerais žmonėmis, aukojosi dėl mūsų. Vakarienė buvo šventas dalykas. Nevalgėme jos, kol negrįždavo bent vienas iš mūsų. Prie stalo dalijomės dienos įspūdžiais, tarėmės, bendravome. Kokį pavyzdį matai šeimoje, tokiu seki.“

Pašnekovė pastebi, kad dabar nemažai tėvų, ypač moteriškoji jų dalis – mamos, labiau rūpinasi savo, o ne vaikų poreikiais.

Auga be ekranų

Laima augina dukras, kaip, jos nuomone, ir dera vaikams augti, kaip pati augo – smagiai, nutrūktgalviškai, šėlstant lauke, rankomis, akimis, visa esybe užčiuopiant gamtą, aplinką, vyksmą joje.

Kai kurie žmonės, sužinoję, kad trynukės auga be į ekranus įbestų nosių, vos ne akmenis linkę į Laimą paleisti. Piktinasi: „Nežiūrėdamos filmukų, užaugs atsilikusios!“ Tačiau sulaukia atkirčio: „Aš užaugau neatsilikusi! Filmukai nieko gero nemoko.“

Pasak pašnekovės, dukros gerokai protingesnės už metais ar dvejais vyresnius vaikus. „Eis į mokyklą – sunku bus drausti ekranus. Stengiuosi kuo ilgiau apsaugoti nuo jų. Nenoriu, kad ekranai paverstų dukras zombiais“, – teigia moteris.

Kiekviena diena su jomis – nenuspėjama. Antai viena dukra verkia ir nesako, kodėl. Vėliau paaiškėja – nenori ta suknele puoštis. Dukros vakare išsirenka drabužius kitai dienai. Ryte viena vietoj suknelės užsigeidžia kelnių, o reikia į darželį skubėti.

„Iki gimstant dukroms maniau, kad mano kantrybė – geležinė. Augindama dukras ją prarandu greičiau, nei galvojau. Kiekviename žingsnyje reikia save drausminti“, – žino Laima ir pateisina save ir dukras. Juk jos, ketvertukas, – moterų genties: kaip be kaprizų? Auginti berniukus galbūt lengviau: jie dėl smulkmenų nesiaikštija.

Skirtingi charakteriai

Laimos dienas vis kitomis spalvomis dažo ir saviti dukrų charakteriai. Pasak moters, Luna labiau linkusi prie jos, Liepa – prie močiutės, Aiva – prie senelio.

Liepa – individualistė, aristokratė. Dama: nori kasdien rengtis taip, tarsi eitų į šventę, teatrą. Tarkime, puošdamasi pasitelks kailiuką, net prie apatinių drabužių derins batus.

„Tokia nuo gimimo. Kai dar ropojo, valandų valandas žiūrėjo pro langą arba vartė knygutes – žiūrėjo paveikslėlius. Labai rami ir protinga, nedaugžodžiauja. Kartą sako: „Mama, tu – gražuolė.“ Aš: „Eik tu, nelabai.“ Ji: „Na, taip – nelabai“, ir nuėjo. Mažai šneka“, – pasakoja Laima.

Luna – labai skrupulinga, kruopšti, tvarkinga. Pavyzdžiui, eidama miegoti, šliures padeda šalia viena kitos. Nepavyks kas nors – darys, kol pavyks. Antai 5–6 metų vaikams skirtą dėlionę dėlios tol, kol sudėlios. Paprašo mamos parašyti tam tikrą žodį. Jį nukopija ir įsidėmi: kitąkart parašo nežiūrėdama į pavyzdį.

„Imli mokslui. Galbūt reikėtų ją mokyti skaityti, rašyti. Pati skaičiau nuo penkerių metų. Per metus perskaitau apie 50 knygų“, – prisipažįsta Laima ir apibūdina Aivą.

„Ji atitinka savo vardo – vedinio iš anglų kalbos žodžio „eve“ („ieva“) – reikšmę: gražuolė, didžiaakė, labai miela – nors prie širdies dėk. Pleputė: neduok valgyti – duok pakalbėti. Akis pramerkia – iškart šneka. Taisyklingai kalba. Labai juokinga: pasakys ką nors – juokiesi susiėmęs pilvą. Pritingi, nenori užduočių atlikti. Mieliau pagulės, pasėdės prie manęs ar senelio, bendraus. Jai senelis – viskas. Kai ateina, bemat dingsta Aivos kaprizai – nudžiunga“, – šypso Laima.

Laimai trynukės – nuostabiausia, kas nutiko: „Jos – didžiausia dovana. Turėti galimybę auginti tris skirtingus ir dar vienodo amžiaus vaikus – stebuklas!“