Pirmas kartas laimingas

Nė vienas nežinome, ką mums likimas ar kaip bepavadinsite kažkur aukščiau mūsų esančią jėgą, yra paruošęs. Mūsų planetoje tiek daug visko: grožio, įvairiausių gyvybės formų, vėjų, vandens ir kvapnios žemės. Mes galime viskuo naudotis ir gyventi pertekliuje. Tačiau žmogiškoji mūsų pusė vis sako: „Man to negana. Aš noriu dar. Man trūksta to ir ano.“

„Puikiai prisimenu tą dieną: studijavau universitete Kaune, mes linksmai gyvenome, vakarėliai, alkoholis, pakili nuotaika, o kitoje gatvės pusėje – pirmajame viešbučio aukšte – lošimo namai. Kodėl gi nepabandžius? Juk nieko bloga čia nėra“, – į 2005-uosius mintimis nusikelia mano pašnekovas (vadinkime jį Vladu).

Prisėdęs prie pokerio stalo jis pasijuto nutvėręs sėkmės paukštę už uodegos. Kišenėje maloniai šlamėjo pluoštas pinigų – daugiau negu įžengiant pro kazino duris. Kodėl gi neatėjus čia ir vėl? Jeigu pasisekė kartą, pasiseks ir kitą, ar ne?

Vladas lošimų namų duris pradėjo varstyti vis dažniau: pradžioje tik kartą per mėnesį, tą ypatingą atlyginimų mokėjimo dieną, o vėliau – vis dažniau. Ir kam važinėti toli nuo namų, kai šalia jų veikė kazino. Kaip vyras juokauja, net rengtis nereikia, galima su šlepetėmis nueiti.

Paros – lyg sekundė

Nuo gimimo lydėjęs azartas tokioje aplinkoje sužydėjo visu gražumu: „Reikia laimėti. Man atrodė, kad tai skirta man.“ Tačiau sėkmė, taip gražiai pasilabinusi pradžioje, rodos, nukeliavo savo palankumo dalyti kitiems, o Vladui sekėsi vis blogiau: kuo toliau, tuo mažiau laimėjimų, kuo toliau, tuo daugiau nusivylimo.

Nors jausmas, kad esi svarbus, vertinamas, kad tau šypsosi, visi kazino darbuotojai mandagiai sveikinasi, esi prabangioje ir tviskančioje aplinkoje, kur visas laikas ir dėmesys – tik tau, buvo su niekuo nesulyginamas. Tiesa, tas pojūtis truko neilgai. Kartą, kai vyras atsipeikėjo, suprato, kad kazino jau sėdi tris paras, o mandagusis personalas primygtinai reikalauja išeiti lauk.

„Aš labai greitai suvokiau, kad žaidžiu ne dėl pinigų. Žaidžiau, nes turėjau vienintelį tikslą – laimėti. Per tas tris paras buvau gavęs itin retą kombinaciją ir laimėjau keliasdešimt tūkstančių litų. Tokia kombinacija pasitaiko kartą gyvenime. Bet... Sugebėjau viską pralošti per tas pačias tris paras“, – ramiu tonu tęsia pašnekovas.

Na, o piktieji lošimo palydovai lyg tie keturi apokalipsės raiteliai netruko pasirodyti: skolos augo, mylimoji pavargo laukti, žmogiškumas nyko, pakylėjimo jausmas seko, o atsakomybė prieš save, prieš kitus sudužo į šukes. Lošimas traukė kaip magnetas, Vladas jau lošė ir darbo dienomis, o sulaukęs skambučio iš vadovo, pykdavo, kad jį trukdo dėl smulkmenų. Dabar jau lydėjo ne euforijos jausmas, o nežinia ir nuolatinės mintys – iš kur gauti pinigų. Taip galvoje kūrėsi neįtikėtinos istorijos apie investicinius projektus, kurių grąža dešimteriopa. Visas šias nebūtas schemas girdėjo ir bendradarbiai, ir artimieji, ir draugai.

Asmeninė degradacija šuoliavo dideliais žingsniais, dar didesne progresija augo skolos: po dvejų metų vyras jau buvo prasilošęs, slėpdamasis nuo skolintojų bėgo į kitą miestą, vėliau – ir į užsienį. Metus Londono gatvėse jis gyveno kaip benamis, nelošė, nes tiesiog nebuvo pinigų. Grįžęs į Lietuvą vėl įniko.

„Neturėjau sąžinės, galėjau išvilioti pinigų iš bet ko. Tuo pačiu bijojau dėl savo gyvybės, nes buvau pasiskolinęs ir iš negerų žmonių. Jeigu ne tėvai, nežinau, ar dabar būčiau gyvas. Jie išpirko visas mano skolas: įkeitė visą savo turtą, sodybą, namus – viską. Man pačiam savo skolas sugrąžinti atrodė be šansų“, – pasakoja vyras.

Tuo metu Lietuvos valiuta dar buvo litas. 300 tūkst. litų – tiek kainavo Vlado laisvė.

Sveikimo link

Ši priklausomybė sugriovė gyvenimą iš pamatų. „Nesu kvailas, suvokiau, kad yra problema, tačiau nenorėjau jos pripažinti. Su broliu santykiai iširo, mano tėvai iškoneveikė mane tiesiog lošimo įstaigoje. Laikinos apsaugos priemonės (buvau parašęs prašymą lošimo priežiūros tarnybai neįleisti manęs į kazino) manęs neveikė. Mane įleisdavo. Jei norėjau lošti, manęs niekas nesustabdydavo“, – prisimena Vladas.

Mane įleisdavo. Jei norėjau lošti, manęs niekas nesustabdydavo.

Vis aiškiau jis matė dugną, vis tiesmukiau apie tai sakė žmonės. „Kai žmona laukėsi, man vienas žmogus pasakė: tau negalima turėti vaiko, nes vieną dieną ir jį praloši“, – prisimena Vladas.

Dar nebūdama žmona, jo mylimoji nežinojo visos istorijos: vyro priklausomybė jai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ji matė jo kančią, nenorą gyventi – viską. Vladas atsidūrė psichikos sutrikimus gydančioje įstaigoje.

Situacija: lošimo įstaigos sėkmingai kuria prabangų įvaizdį ir tarsi dovanoja laisvės pojūtį, o žmonės nėra pakankamai šviečiami, kad tai yra liga. / Asociatyvi freepik nuotr.

„Dugnų dugnas. Pradžioje aš mečiau alkoholį, kuris mane lydėjo visus mano lošimo metus. Pradėjau sveikti. Po metų blaivybės atkritau. Vėl kapanojausi į viršų. Vis aiškiau mačiau, kad esu bejėgis“, – prisimena Vladas, skaičiuojantis jau daugiau kaip dešimtmetį psichologinės ir fizinės blaivybės.

Pavojus slypi kitur

Jis praėjo visus dvylika šio sudėtingo kelio žingsnių: pripažino sau ir kitiems, atsiprašė, ištaisė klaidas ir suvokė viena – prigimties nepakeisi, ji tokia, kokia yra: „Esu egocentriškas, egoistiškas, impulsyvus, azartiškas. Toks esu. Tik tas savybes aš nukreipiau gera linkme. Darbe siekiu tikslo, laimėjimo, asmeniniame gyvenime – taip pat.“

Pokalbio pabaigoje Vladas, išgirdęs klausimą apie visuomenės požiūrį į turinčius priklausomybių, susimąsto: „Taip, mūsų visuomenė dar nėra sąmoninga šiuo klausimu. Lošimo įstaigos sėkmingai kuria prabangos įvaizdį ir tarsi dovanoja laisvės pojūtį, o žmonės nėra pakankamai šviečiami, kad tai yra liga. Proto, sielos ir kūno.“

Dabar kartu su kunigu Kęstučiu Dvarecku jis lankosi mokyklose, kur stengiasi jaunajai kartai skleisti žinią ir pasakoti, kas tai yra priklausomybė. „Duok dieve, kad bent 10 procentų išgirstų. Dėl jaunimo mes nerimaujame dar labiau. Aš – toks senas lošėjas, senų laikų, man reikėjo stalo, žmogaus prie jo. O šiais laikais, telefonų ir kompiuterių pasaulyje, žmonės lošia kitaip. Tik kenčiame nuo to vienodai“, – priduria pašnekovas.

Nukreipė kitur

Skleisti žinią apie viską griaunančią priklausomybę – vienas svarbiausių jo tikslų. Kaip ir padėti žmonėms, kurie kenčia nuo to paties. Tokius žmones Vladas jautriai vadina savo „globinukais“. Jam norėtųsi, kad atsispyrimo nuo priklausomybės dugno laimė lydėtų ir kitus. Tačiau ne visiems taip nutinka, kažkas savo gyvenimus baigia tragiškai, kažkas vis sugrįžta ir vėl eina ir eina tuo prakeiktu pragaro ratu.

Šiandien Vladas – trijų vaikų tėvas, įkūręs nuosavą verslą, laimingas vyras, laimingas žmogus. Blaivia galva jis pagaliau gali analizuoti ir priežastis, kodėl azartiniai lošimai jam buvo tapę visu pasauliu.

„Be mano asmeninių savybių, ko gero, įtakos turėjo ir kiti dalykai. Augdamas aš neturėjau galimybės klysti su finansais, tėvai viską kontroliavo, kol nebaigiau mokyklos ir neišėjau studijuoti. Aš nemokėjau elgtis su pinigais. Gavęs pirmą algą, pasiėmiau paskolą, kurios man net nereikėjo. Tiesiog laikiau pinigus sąskaitoje ir tiek. Negavau savo šeimoje to finansinio raštingumo pamokų. Tėvai turi to mokyti vaikus“, – įsitikinęs vyras.

Ir nors jau blaiviame gyvenime jam buvo pasitaikęs išbandymas, kai teko turėti renginį kazino, visgi buvimas toje viliojančioje aplinkoje jo nebetrikdė.

„Esu azartiškas iki šiol, tikrai nepasikeičiau. Bet turiu galimybę rizikuoti kitose srityse – tą savo azartiškumą nukreipiau į sportą, dalyvauju varžybose“, – džiaugiasi Vladas.

Nesirkite kartu

Kaip su priklausomybe gyventi tiems, kurie yra šalia lošėjo? Vieno atsakymo tikrai nėra, tačiau specialistai ragina netapti kopriklausomais. Vladas prisimena, kaip tėvai jį dangstė, teisino, kartu melavo visiems aplinkiniams. Kol tai vyko, tol liga progresavo.

Geriausia, ką gali padaryti artimieji, tai atsigręžti į save, nes priklausomam žmogui jūs niekaip nepadėsite, kad ir kaip to norėtumėte. Kol jis nebus pasiruošęs priimti pagalbą, tol visos jūsų pastangos bus bergždžios. Ką išties galite padaryti, tai tiesiog būti šalia.

„Lošėjui, ypač labiau priklausomam, vertėtų pagalvoti apie ilgalaikę reabilitaciją. Išoriniame pasaulyje jūs patirsite tokį spaudimą, kad verčiau atsiriboti nuo jo. Esama daug pagalbos, ir labai kokybiškos, yra daug trokštančių padėti žmonių. Kažkada vienam savo globinukui sakiau: kazino laimingas nebūsi, mūsų laukia arba psichiatrinė ligoninė, arba mirtis. Kažkada, kai valkatavau Londono gatvėse, svajojau apie labai gerą gyvenimą. Pažiūrėkite, kiek aš dabar turiu: nuosavas verslas, šeima, vaikai. Dievas turbūt man turi kažkokį planą, kad davė daugiau negu esu vertas“, – atsisveikindamas garsiai pamąsto Vladas.

O aš mintyse ir garsiai jam padėkoju. Ir už drąsą išpažinti savo istoriją, ir už žinią, kurią skleidžia visam pasauliui.

Kitoje barikadų pusėje

Pokalbio su Remigijumi nuotaika – visiškai kitokia. „Jeigu daug save tyrinėčiau, ieškočiau priežasčių, tik sukčiau sau galvą. Aš žinau, kad niekada neatsikratysiu šios priklausomybės. Sergu progresuojančia liga, kuri negali būti išgydoma, o tik sustabdoma. Ir to man užtenka“, – įsitikinęs pašnekovas.

Prie lošimo automato jis atsidūrė prieš dvidešimt metų. Jauni, pašėlę, ieškantys pramogų draugai tiesiog nuėjo pabandyti. Iš neturėjimo ką veikti. Remigijus tąkart laimėjo ir, kaip pats sako, nemažą sumą. Kaip laimėjo, taip ir išleido. Cituodamas seną posakį „lengvai atėję, lengvai išeina“ vyriškis to laimėjimo net ir dabar nesureikšmina. Tik gerai prisimena jausmą, kuris sukirbėjo iškart: rodos, iš niekur atsiradę pinigai skatino juos leisti.

Man padėjo anoniminių grupių lankymas. Taip, jaučiuosi laimėjęs vieną didžiausių lošimų savo gyvenime.

Nors pats gerai žinojo, kur klimpsta, nes daugybę kartų matė, kaip lošėjai praranda neįtikėtinas sumas, jis vis tiek įniko lošti. „Esu dirbęs lošimų sferoje. Pats mačiau, kaip žmonės lošia. Mačiau visko: nuo euforijos iki didžiausių nuopuolių. Pats išgyvenau tą pakylėjimo jausmą: pradėjau tarsi regėti būsimą laimėjimą, jausti, kad tuoj tuoj laimėsiu“, – prisimena Remigijus. Jis žinojo esantis labai azartiškas, visada turėjęs poreikį laimėti. Adrenalinas, kuris užplūsdavo vos tik prisėdus prie lošimo aparato, buvo svaiginantis iki beprotybės. Geros, smagios emocijos, vieta, kur niekas netrukdo, kur gali pabėgti nuo visų problemų, kur tave maloniai aptarnauja. Tačiau...

„Viskas baigiasi tuomet, kai tau prireikia atsilošti. Savo lošimo piko metas aš žaisdavau kasdien po kelis kartus per dieną. Naktį, dieną, darbo metu. Kiekviena proga galėdamas lošti eidavau lošti. Buvau pasiekęs tokią kančios ribą: tu suvoki, kad niekada neatsiloši, bet vis tiek negali sustoti. Lošdavau tol, kol pralošdavau viską. Kiekvieną kartą taip būdavo“, – tęsia vyras.

Pinigų gaudavo visuomet

Savo tikslui pasiekti jis visuomet gaudavo pinigų, jų neskaičiavo, tik įsivaizdavo, kad mėgaujasi tokiu gyvenimo būdu. Jis pakeitė viską: vadovo karjera ritosi žemyn, kaupėsi neatlikti darbai. Ir, aišku, netrukus atkeliavo ir dar vienas blogio pranašas – skolos. „Vogiau, melavau, manipuliavau. Kai visi dalykai išlindo į dienos šviesą, man grėsė baudžiamoji atsakomybė“, – pasakoja Remigijus.

Jis neslepia: suvokė, kad pateko į užburtą ratą, kuris įsuka vis labiau, tačiau nieko negalėjo padaryti. Nors atsilošti visuomet buvo didesnis už sveiką protą. Vyras bandė nelošti, net iš tolo nežiūrėti į kazino pusę, tačiau užtekdavo bent mažo konflikto namuose, ir visas nusiteikimas išgaruodavo.

„Kai pardaviau automobilį, tą pačią dieną visus pinigus pralošiau. Ir supratau, kad viskas. Paradoksas, tačiau lošimų namuose radau lankstinuką, kuriame buvo rašoma apie anoniminių lošėjų grupę. Grįžęs namo savo mylimosios paprašiau pagalbos. Ir nuėjau į tą grupę“, – prisimena Remigijus.

Atrado grupinę terapiją

Vien to nepakako, nes išorinis pasaulis nepaliko jo ramybėje – kaip sakoma, skola – ne žaizda, neužgis. Čia į pagalbą atskubėjo tėvai, kurie dėl savo sūnaus padarė viską: jie pardavė savo namus, kad sumokėtų jo skolas. „Be galo dėkingas tėvams. Jeigu ne jie, nebūčiau išvengęs belangės“, – tęsia pašnekovas.

Paklaustas, kaip jo priklausomybę veikė artimieji, jis susimąsto: „Pasakysiu tiesiai: jų ašaros, prašymai nelošti suveikia trumpam, bet nepadeda. Pirmiausia, ką išgyvena artimieji, kai jų aplinkoje atsiranda priklausomasis, tai – gėda. Dažniausiai visi slepia ir bando sutvarkyti tai slaptai. Kas tikrai gali suveikti, tai – nemokėti lošiančiojo skolų, reikalui esant, išmesti iš namų. Tai gali skambėti drastiškai, bet jis turi atsitokėti, taip nukertama bambagyslė“, – kategoriškai dėsto pašnekovas.

Šiandien jis skaičiuoja jau devynerius blaivybės metus. Kaip ir daugeliui jo likimo brolių, buvo įvykęs vadinamasis atkrytis, tačiau jis tik sustiprino suvokimą – lošti negalima.

„Iki šiol negaliu sau leisti dirbti darbo, kuriame turėčiau daug laisvo laiko. Mano diena turi būti užimta, kad negalvočiau apie pašalinius dalykus. Be to, man padėjo anoniminių grupių lankymas. Taip, jaučiuosi laimėjęs vieną didžiausių lošimų savo gyvenime: atradau savitarpio pagalbos grupę ir suvokiau, kad esu priklausomas. Žinau daug žmonių, kurių likimai baigėsi tragiškai. Man pasisekė“, – atsisveikindamas atsikvepia Remigijus.

Savitarpio pagalbos grupės

asesubendruomene.lt

anoniminiailosejai.lt

Įsigaliojo Azartinių lošimų įstatymo pokyčiai

Nuo lapkričio 1 d. įsigalioja Azartinių lošimų įstatymo pokyčiai – dabar lošti bet kokius azartinius lošimus galima nuo 21 metų, lošimų organizatoriai privalo turėti atsakingo lošimo kontrolės sistemas, jiems padidintos baudos už tvarkos pažeidimus.

„Anksčiau maksimali baudos suma galėjo nesuveikti kaip atgrasymo priemonė, ypač didelių lošimų organizatorių atveju. Todėl pakeistame įstatyme baudos skaičiuojamos atsižvelgiant į organizatorių pajamas ir yra diferencijuojamos pagal pažeidimų pobūdį“, – pranešime teigė Lošimų priežiūros tarnybos direktorius Virginijus Daukšys.

Priklausomai nuo pažeidimų pobūdžio, bauda sieks 3–5 proc. arba 2–4 proc. lošimų organizatoriaus praėjusių metų pajamų, už pakartotinius pažeidimus – atitinkamai 8–10 proc. ir 6–8 proc.

Iki šiol maksimali bauda už pažeidimus siekė 25 tūkst. eurų, už pakartotinį pažeidimą – 50 tūkst. eurų.

Anot tarnybos, nuo lapkričio taip pat suvienodintas visų lošimų dalyvių minimalus amžius – 21 metai.

Iki šiol į lošimo automatų ir bingo salonus, lažybų ir totalizatorių punktus būdavo įleidžiami asmenys nuo 18 metų, o į lošimų namus – nuo 21 metų.

Taip pat įsigalioja aiški prievolė lošimų organizatoriams stebėti ir stabdyti probleminį lošimą – jie turi būti įsidiegę atsakingo lošimo kontrolės sistemas. Nustačius, kad lošimas yra aukštos probleminės rizikos, privaloma jį stabdyti 48 valandoms ir neįleisti lošėjo į fizines ar nuotolines lošimų vietas.

Nuotoliniame lošime bus galima dalyvauti tik nusistačius dienos, savaitės ir mėnesio maksimalias sumas ir vieno prisijungimo lošti laiko limitą. Lošėjas, pasiekęs nusistatytas ribas, jas galės pasididinti, tačiau ne iš karto, taip siekiant sustabdyti impulsyvų lošimą.

Be to, lošėjas turės būti informuojamas apie būdus ir galimybes gauti pagalbą dėl probleminio lošimo, galimybes apriboti lošimą.

BNS rašė, kad nuo liepos 1 d. įsigaliojo griežtesni reikalavimai azartinių lošimų reklamai – lošimų organizatorių vardai negali būti naudojami remiamų objektų pavadinimuose. Pavadinimus ir ženklus jie gali nurodyti tik ant savo buveinės, lošimo vietų ir interneto svetainėje.

Nauja tvarka yra pereinamoji, prieš įsigaliosiant visiškam lošimų reklamos draudimui 2028 m. Iki tol lošimų reklama ribojama, tačiau leidžiama.

Nuo kitų metų gegužės nuotolinių lošimų organizatoriai turės teikti tarnybai kiekvieno lošėjo istoriją.

Šaltinis: BNS