Psichoanalitikė: svarbu ne kiek alkoholio, o ką jis reiškia žmogui

Priklausomybė nuo alkoholio – sudėtingas ir dažnai sunkiai gydomas reiškinys, tačiau ne vien todėl, kad tai yra „liga“ tradicine medicinine prasme. Priklausomybė – tai daugiasluoksnis psichinis procesas, kai alkoholis įgyja tam tikrą funkciją žmogaus vidiniame gyvenime.

Kitaip tariant, alkoholis nėra tik problema – jis tam tikra prasme yra ir sprendimas, nors ir kaip destruktyviai tai skamba. Pokalbis apie šią priklausomybę – su Ž. Daunoravičiene.

– Ar išties priklausomybė nuo alkoholio yra sudėtinga ir sunkiai gydoma psichikos liga?

– Sigmundas Freudas dar ankstyvuosiuose tekstuose užsiminė apie žmogaus pastangas reguliuoti vidinę įtampą ir ieškoti malonumo bei palengvėjimo. Vėlesni autoriai, tokie kaip Edwardas Khantzianas, išplėtojo šią mintį, teigdami, kad priklausomybė gali būti suprantama kaip savimedikacijos forma, t. y. bandymas suvaldyti nepakeliamus afektus, tokius kaip nerimas, gėda, tuštuma ar vidinis fragmentiškumas. Priklausomybės „sunkumas“ priklauso ne tik nuo biologinės priklausomybės, bet ir nuo to, kad žmogus yra psichologiškai priklausomas nuo medžiagos kaip objekto, kuris padeda jam išgyventi. Herbertas Rosenfeldas, nagrinėjęs priklausomybės procesus, rašė apie destruktyvų ryšį su objektu, kuris, nepaisant akivaizdžios žalos, išlieka patrauklus, nes atlieka svarbią vidinę funkciją. Todėl gydymas tampa sudėtingas, nes alkoholio atsisakymas reiškia ne tik vartojimo nutraukimą, bet ir susidūrimą su tais vidiniais išgyvenimais, nuo kurių jis saugojo. Dažnai tai yra skausmingi, ankstyvuose santykiuose susiformavę jausmai, kuriems įveikti žmogus dar neturi pakankamų psichinių resursų. Dėl šios priežasties priklausomybė yra sunkiai gydoma ne todėl, kad žmogus „nenori pasveikti“, bet todėl, kad jis netenka svarbios psichologinės atramos. Gydymas tokiu atveju reikalauja ne tik abstinencijos, bet ir gilesnio darbo – naujų būdų būti su savo jausmais, kurti santykį su kitu žmogumi, kuris galėtų „atlaikyti“ tai, kas anksčiau buvo pakeliama tik vartojant alkoholį. Taigi atsakymas būtų paradoksalus: taip, priklausomybė yra sudėtinga ir dažnai sunkiai gydoma, tačiau jos sudėtingumas kyla ne vien iš pačios medžiagos poveikio, o iš to, kokią vietą ji užima žmogaus psichikoje. Ir būtent todėl gydymas tampa ne tik atsisakymo, bet ir vidinio pasaulio pertvarkymo procesu.

Živilė Daunoravičienė / Asmeninio archyvo nuotr.

– Kada vartojimas tampa liga: kokie požymiai tai rodo?

– Atsakydama į klausimą „kada vartojimas tampa liga“, greičiausiai pirmiausia suabejočiau pačia riba tarp „vartojimo“ ir „ligos“, nes psichoanalitinėje perspektyvoje svarbiausia yra ne tiek kiekis ar dažnis, kiek santykis – ką alkoholis reiškia žmogaus vidiniame pasaulyje ir kokią funkciją jis atlieka. Psichoanalitinėje praktikoje mes mažiau kalbame apie kiekybinius vartojimo kriterijus ir daugiau – apie santykio pokytį. Klausimas – ne „kiek žmogus geria“, o „ką alkoholis jam reiškia“. Todėl atsakymas skambėtų ne kaip aiški diagnozės riba, o kaip tam tikras lūžio momentas žmogaus psichikoje. Vartojimas tampa liga tuomet, kai alkoholis nustoja būti pasirinkimu ir tampa būtinybe – ne tiek fiziologine, kiek psichine prasme. Tai momentas, kai žmogus geria ne tiek dėl malonumo ar socialinių aplinkybių, kiek todėl, kad galėtų ištverti save: savo jausmus, mintis, vidinę įtampą. E. Khantzianas, kalbėdamas apie savimedikacijos hipotezę, pabrėžė, kad priklausomybė išryškėja tada, kai medžiaga ima sistemingai reguliuoti afektus – malšinti nerimą, gėdą, pyktį ar vidinį tuštumos jausmą. Kitaip tariant, alkoholis tampa psichinės savireguliacijos pakaitalu. Esminiai aspektai, į kuriuos atkreipiame dėmesį, tai – santykio pokyčiai: žmogaus vidinis gyvenimas ima suktis apie alkoholį – mintys apie jį tampa dažnos, kartais įkyrios; atsiranda jausmas, kad be alkoholio sunku būti „savimi“ arba apskritai būti; silpnėja gebėjimas pakelti frustraciją, nerimą ar vienatvę be išorinio „ramintojo“; realybė iškraipoma neigiant, racionalizuojant, apgaudinėjant save.

Dar vienas svarbus požymis – santykių pokytis. Kai alkoholis tampa svarbesnis už ryšį su kitu žmogumi, kai jis pradeda „užimti vietą“ tarp žmonių, išstumdamas artumą, atsakomybę ar tikrą kontaktą, galima sakyti, kad jau jis peržengė ribą iš elgesio į ligą.

Apibendrinant, atsakymas būtų toks: vartojimas tampa liga ne tada, kai jis yra dažnas ar intensyvus, bet tada, kai jis tampa būtinas psichikai ir kai alkoholis ima atlikti funkciją, kurios žmogus nebegali atlikti pats. Ir kuo ši funkcija esmingesė, pavyzdžiui, susijusi su gebėjimu jausti, būti ar išlikti vientisam, tuo giliau įsišaknija pati priklausomybė.

– Kaip priklausomo asmens artimasis linkęs elgtis tokiu atveju? Kokie dažniausi elgesio modeliai?

– Kai vienas partneris įsitraukia į priklausomybę, kitas dažniausiai ne iš karto atsitraukia, bet įsitraukia į sudėtingą psichologinį šokį, kuriame meilė, baimė ir kontrolė susipina į sunkiai išnarpliojamą mazgą. Atsakant į šį klausimą reikėtų kalbėti žvelgiant per santykių ir vidinių gynybų prizmę, o ne tik apie elgesį ar strategijas. Matant artimąjį yra ne tik kaip stebėtoją, bet kaip aktyvų dalyvį santykio psichinėje struktūroje – tarsi jo psichika būtų įtraukta į priklausomo žmogaus vidinį pasaulį.

Pirmiausia, artimasis dažnai pasineria į prisitaikymo dinamiką. Tai gali pasireikšti įvairiai: jis mažina savo poreikius, tyliai toleruoja destruktyvų elgesį, nuolat stengiasi išlaikyti santykio iliuziją, ramina konfliktus, dengia pasekmes. Psichoanalitinė literatūra tokį elgesį interpretuoja kaip bandymą išlaikyti emocinį saugumą ir sumažinti vidinį nerimą, kuris kyla dėl kito destruktyvaus elgesio.

Dažnai toks prisitaikymas gali būti nesąmoningas – artimasis ne visada suvokia, kad jo „pagalba“ palaiko priklausomybės struktūrą. Kartu dažnai pasireiškia ir kontrolė. Artimasis gali bandyti reguliuoti kito vartojimą: stebėti, riboti, patarti, reikalauti, grasinimais ar emocinėmis manipuliacijomis veikti jo elgesį.

Prisitaikymas ir kontrolė dažnai atsiranda kartu, formuodami sudėtingą kopriklausomybės ciklą: kuo labiau artimasis prisitaiko, tuo labiau sustiprėja jo poreikis kontroliuoti, o kuo labiau bando kontroliuoti, tuo stipresnis tampa prisitaikymas.

– Ką išgyvena tiek vienas, tiek kitas? Ar mintys apie skyrybas yra dažnesnės nei mintys apie sergančiojo „gelbėjimą“?

– Priklausomas žmogus dažnai gyvena tarp dviejų kraštutinumų – neigimo ir gėdos. Viena vertus, jis gali racionalizuoti ar menkinti problemą, kita vertus, giliai viduje jausti savo bejėgiškumą ir praradimą. Ši įtampa dažnai dar labiau skatina vartojimą, sukurdama uždarą ratą. Tuo metu partneris išgyvena nuolatinį nesaugumą ir emocinį nestabilumą. Jo patirtis dažnai primena tai, ką Donaldas Winnicottas apibūdino kaip nepatikimos aplinkos (angl. unreliable environment) poveikį – kai negalima numatyti kito reakcijų, o psichika nuolat išlieka budrumo būsenoje.

Mintys apie skyrybas ir „gelbėjimą“ dažniausiai egzistuoja kartu. Noras išgelbėti dažnai kyla iš gilaus prisirišimo, bet taip pat gali būti susijęs su ankstyvaisiais santykiais, kai meilė buvo susieta su pastangomis ar kančia. Tuo metu mintis apie išėjimą dažnai lydi kaltė, baimė ir vidinis konfliktas.

Atsakant į klausimą, ką išgyvena abu partneriai, kai vienas jų yra priklausomas, greičiausiai reikėtų kalbėti ne apie du atskirus žmones, o apie bendrą psichinį lauką – santykį, kuriame emocijos cirkuliuoja, persiduoda ir dažnai tampa bendros, nors ir išgyvenamos skirtingais būdais. Tai nėra dvi izoliuotos patirtys, bet veikiau viena sudėtinga dinamika, kurioje gėda ir bejėgiškumas tampa pagrindinėmis ašimis. Priklausomas partneris dažnai gyvena gėdos ir neigimo įtampoje. Viena jo dalis gali suvokti, kad praranda kontrolę, kad skaudina kitą, kad griauna santykį, tačiau šis suvokimas yra toks skausmingas, kad psichika nuo jos ginasi neigdama, racionalizuodama ir perkeldama kaltę. Gėda čia nėra tik jausmas, bet visą savastį apimanti patirtis, kai „su manimi kažkas iš esmės negerai“. Ir būtent ši gėda paradoksaliai dar labiau skatina vartojimą, nes alkoholis tampa būdu trumpam nuo jos pabėgti. Tuo pat metu jaučiamas ir gilus bejėgiškumas, kai suvokiama, kad „aš negaliu sustoti“, net jei noriu ar pažadu. Ši vidinė skilimo būsena, kai viena dalis trokšta pokyčio, o kita jį sabotuoja, yra dažnai būdinga priklausomybei. H. Rosenfeldas tokį vidinį konfliktą aprašė kaip destruktyvaus santykio su objektu formą, kur žmogus yra tarsi pririštas prie to, kas jį naikina.

Kitoje santykio pusėje esantis partneris taip pat išgyvena intensyvius, tačiau kitokio pobūdžio jausmus. Jo patirtyje dominuoja bejėgiškumas, kylantis iš nuolatinio susidūrimo su tuo, ko negali pakeisti. Jis gali stengtis kalbėti, prašyti, grasinti, kontroliuoti ar bandyti gelbėti, tačiau ilgainiui suvokia, kad iš tiesų kito žmogaus pasirinkimų jis negali kontroliuoti. Šis bejėgiškumas dažnai susipina su gėda, tačiau ji yra kitokio pobūdžio, nes tai gėda dėl santykio, dėl to, „kuo mes tapome“, kartais net dėl pasilikimo jame. Dažnai girdžiu klausimus, kurie iš esmės yra kupini savikaltos: „kodėl aš leidžiu, kad taip būtų?“, „kodėl neišeinu?“. Ši gėda gali būti dar labiau sustiprinta socialinio spaudimo ar vidinių įsitikinimų apie lojalumą ir atsakomybę.

Šiuo požiūriu gydymas tampa sudėtingas todėl, kad alkoholio atsisakymas reiškia ne tik vartojimo nutraukimą, bet ir susidūrimą su tais vidiniais išgyvenimais, nuo kurių jis saugojo.

– Ar alkoholio vartojimas tik išryškina įsisenėjusias poros problemas, ar vis dėlto sukuria naujų?

– Manau, kad nėra vienareikšmio pasirinkimo tarp „išryškina“ ir „kuria“, nes tokia priešprieša pernelyg supaprastina sudėtingą psichinę ir santykinę tikrovę. Geriau būtų sakyti, kad alkoholis daro ir viena, ir kita, tačiau skirtingai.

Pirmiausia, psichoanalitinėje perspektyvoje alkoholis dažnai suvokiamas kaip tam tikras „atskleidėjas“, nes jis susilpnina psichines gynybas, kurios kasdienybėje padeda palaikyti vidinę pusiausvyrą ir socialiai priimtiną elgesį. Kai šios gynybos susilpnėja, į paviršių iškyla tai, kas jau egzistavo: neišsakytas pyktis, pavydas, nesaugumas, nepasitikėjimas ar emocinis atstumas. Šia prasme alkoholis nekuria naujų jausmų, bet leidžia pasirodyti tiems, kurie iki tol buvo slopinami ar neigiami.

S. Freudas yra rašęs apie gynybinius mechanizmus kaip apie būdus, kuriais psichika tvarkosi su nepakeliamais impulsais ar jausmais. Alkoholis šiuos mechanizmus laikinai „apeina“, todėl žmogus gali elgtis impulsyviau, mažiau reflektuotai. Dėl to partneriui dažnai susidaro įspūdis, kad „tikrasis žmogus pasirodo būtent išgėręs“, nors psichoanalitikas greičiau sakytų, kad pasirodo ne visa asmenybė, o mažiau integruota jos dalis. Tačiau tuo pačiu alkoholis nėra neutralus „veidrodis“. Ilgainiui jis ima kurti naują psichinę ir santykinę realybę.

Priklausomybės atveju alkoholis tampa centriniu objektu, apie kurį ima suktis žmogaus vidinis gyvenimas. Santykyje tai reiškia, kad atsiranda nauji elementai, kurių anksčiau galėjo nebūti arba jie nebuvo tokie ryškūs (nuolatinis nepasitikėjimas, melas, pažadų laužymas, emocinis nepastovumas ir pan.). Partneriai pradeda reaguoti vienas į kitą ne tiesiogiai, o per priklausomybės „filtrą“. Taip alkoholis tampa tarsi trečiuoju dalyviu, kuris ne tik atskleidžia, bet ir aktyviai formuoja jų tarpusavio santykių dinamiką. Pats pasirinkimas vartoti alkoholį kaip reguliavimo priemonę dažnai jau yra susijęs su tam tikru psichiniu pažeidžiamumu ar neišspręstais konfliktais. Taigi galima sakyti, kad alkoholis „įsiterpia“ į jau egzistuojančią struktūrą, tačiau vėliau ją transformuoja ir dažnai destruktyviai.

– Kokie praktiniai patarimai: kaip „gelbėti“ šeimą, santykius? Ir kada to daryti jau nereikia?

– Vienas svarbiausių, nors ir sunkiausiai priimamų psichoanalitinės praktikos teiginių yra tas, kad žmogus gali keistis tik tuomet, kai pats susiduria su savo realybe ir yra pasirengęs ją pripažinti. Jokios išorinės pastangos, net ir paremtos meile, negali pakeisti kito žmogaus vidinės motyvacijos. Todėl „gelbėjimas“ dažnai tampa iliuzija, kuri palaiko santykį, bet ne pokytį. Pirmasis žingsnis psichoanalitiniu požiūriu būtų ne „gelbėti“, o pradėti matyti. Matyti realybę tokią, kokia ji yra, o ne tokią, kokios tikimasi. Tai reiškia pripažinti ne tik kito žmogaus priklausomybę, bet ir savo paties vaidmenį santykyje: kaip reaguoju, ką toleruoju, ką bandau kontroliuoti, ko negaliu paleisti. „Gelbėti santykius“ šiuo požiūriu pirmiausia reikštų keisti ne kitą, o savo poziciją santykyje. Tai apima kelis svarbius, bet emociškai sudėtingus žingsnius: kontrolės iliuzijos atsisakymą – pripažinimą, kad kito žmogaus vartojimas ar nevartojimas nėra mano galioje; ribų nustatymą – reikia aiškiai įvardyti, kas man yra nepriimtina ir kokios bus pasekmės; atsisakymą dengti ar kompensuoti kito elgesį; rūpinimąsi savo psichine būsena, o ne vien santykio išlaikymu.

O kada sustoti? Šis klausimas apima ne tik santykį, bet ir ribą tarp savęs išsaugojimo ir savęs praradimo. Sustoti reiškia pripažinti, kad santykis negali būti išlaikomas negriaunant savęs, kai nuolat pažeidžiamos ribos, kai nyksta saugumo jausmas, kai gyvenimas ima suktis apie kito žmogaus problemą.

Taip pat svarbus kriterijus yra kito žmogaus santykis su savo priklausomybe. Jei jis nuosekliai neigia problemą, atsisako pagalbos ir neprisiima atsakomybės, santykis tampa vienpusis, nes jame vienas stengiasi, o kitas lieka nepasiekiamas. Tokiu atveju „gelbėjimas“ dažnai reiškia ne santykio išsaugojimą, o jo iliuzijos palaikymą.