Buvusi Seimo narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė LNK žurnalistams papasakojo, kaip viskas vyko, kodėl politikė tuomet nesikreipė į teisėsaugą ir kokios reakcijos sulaukė, apie tai prabilusi.

– Pirmiausia, pradėsiu nuo to, kad pasakoti šios istorijos sąmoningai neketinau. Taip gavosi iš konteksto, iš bendrai patirtų patirčių Seime – ir gerųjų, ir blogųjų. Tai buvo viena blogųjų patirčių, kurios ne tai, kad nenoriu prisiminti, bet kuri buvo praeityje ir tikrai buvo nemaloni, tačiau apie ją taip pat svarbu kalbėti, ir kokių sulaukiau reakcijų. Kadangi nuo 2011 metų neskaitau komentarų, tai pirmiausia, galvojau, kad reakcijos yra palaikančios. Ir vyresnės, ir jaunesnės moterys dalijosi savo seksualinio priekabiavimo patirtimi – iš studijų laikų, iš darboviečių, artimos aplinkos ir taip toliau. Jaučiausi, kad esu tikrai ne viena ir kad moterys dažnai su tuo susiduria.

Bet vėliau pradėjo eiti tokios asmeninės žinutės, kad „Ieva, tik neatsidaryk komentarų, Ieva, tik neskaityk komentarų“. Ne tik draugų, artimųjų, bet ir iš visiškai nepažįstamų moterų, nes tų žinučių arba tų komentarų turinys tikriausiai buvo labai prastas. Ir aš paklausiau, kas ten tokio yra, kad man tik neatsidaryti, ir keletą tų komentarų pamačiau. Jie ir nustebino, ir nenustebino. Nustebino, kad dažniau vyresnio amžiaus moterys siunčia tokią žinutę, kad maždaug pati kalta, nereikėjo atrodyti, kaip atrodai, vaikščioti, kaip vaikštai, ir prisišaukti to.

Kitas dalykas, kuris labai nustebino, tai buvo asmeninės žinutės irgi iš vyresnių moterų. Nežinau, kodėl taip yra, bet irgi kaltinančios daugiau mane pačią, kad aš neva kažkaip prišaukiau tą situaciją.

I. Kačinskaitė-Urbonienė. P. Peleckio/BNS nuotr.

– Kaip tuomet jautėtės? Ar su kažkuo pasidalinote, o galbūt tuo metu net neišėjo identifikuoti, kas vyksta iš tikrųjų, tik po kurio laiko atėjo suvokimas, kas vyko iš tikrųjų?

– Pirmos reakcijos buvo tik pasirodžius nuotraukai, kurioje matosi mano nuoga nugara. Tai buvo kažkokie juokeliai, ironizavimas arba dėmesio atkreipimas į situaciją, ir aš tai priėmiau kaip natūralią reakciją – su juoku, sveika ironija ir taip toliau. Bet po to prasidėjo toks intensyvesnis elgesys iš vieno žmogaus. Pirmą kartą sureagavau taip, kaip ir į kitus – su sveiku humoru, ironija. Antrą kartą pasakiau, kad jau nebejuokinga, jau kartojatės. Trečią kartą pasakiau, kad man yra nemalonu, ir po to dar prisidėjo fiziniai prisilietimai prie nugaros, kažkokie užklupimai ir panašiai. Tai pradėjo kelti nerimą, baimę, nesaugumo jausmą, perteklines mintis apie tai, kas vyksta.

Pirminė mano reakcija buvo, kad turbūt aš pati kalta, nes taip jau atsitiko, kad ta nuotrauka pasirodė. Tokia savigrauža atėjo, nors net ne aš tą nuotrauką paviešinau, tiesiog taip gavosi. Tai tokia buvo pirminė reakcija – kažkoks savigraužos, kaltės jausmas. Po to padirbėjau su savimi, paanalizavau tą situaciją. Galvojau, čia jau netinkamas elgesys, jau reikia kažkaip stabdyti. Dar vėliau supratau, kad tie priekabiavimai gašliais žodžiais arba prisilietimai, ypatingai visiškai netikėti, tai jau yra seksualinis priekabiavimas.

Ir jau neprisimenu po kelinto karto, bet tai buvo tikrai 3–4, galbūt penktas kartas, pasakiau, kad „stop“, ribos yra peržengtos, ir jeigu dar vienas bent koks nors panašus atvejis, aš kreipsiuosi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją ir taip pat parašysiu pareiškimą policijai dėl seksualinio priekabiavimo.

– Kada visa tai vyko?

– Tai vyko ne kadencijos pradžioje, nes ta nuogos nugaros istorija buvo pačioje kadencijos pradžioje. Mes vieni kitų dar gerai nepažinojome. Jau pakankamai ilgas laiko tarpas praėjo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Nors tai buvo ne vienkartinis atvejis, vis dėlto pasirinkote neminėti kolegos pavardės. Kodėl taip nusprendėte?

– Tuo metu dar galvojau galbūt paviešinti, nes buvo toks judėjimas „Me Too“ ir galvojau, kad būtų visai svarbu. Kita vertus, du aspektai nulėmė, kodėl nusprendžiau nei tada, nei dabar neminėti viešai žmogaus pavardės, nes nemanau, kad tai yra esminis momentas. Manau, kad tai patenkintų žmonių smalsumą, bet ne pamoką, kurią aš noriu ištransliuoti, ką reikia daryti tokiose situacijose.

Nenorėjau menkinti pasitikėjimo Seimu, nes mes visada vaikštome ant tokios plonos pasitikėjimo ribos.

Pirmas momentas, kodėl neviešinau, buvo darbinės aplinkybės. Tuo metu COVID-19 pandemija, kita svarbi informacija sudarė pagrindinį srautą, ir aš nenorėjau atitraukti dėmesio nuo tų svarbiausių momentų, kas vyko Seime. Taip pat nenorėjau menkinti pasitikėjimo Seimu, nes mes visada vaikštome ant tokios plonos pasitikėjimo ribos ir norisi sutelkti dėmesį į tai, kas svarbu, o ne antraeilius dalykus. Tą savo patirtį aš laikiau antraeiliu dalyku. Kadangi pati daug metų dalyvauju politikoje, žinau, ką tokios reakcijos suteikia to žmogaus artimai aplinkai.

Žmogus laiku sustojo, po mano tokio griežto perspėjimo, nesukėlė man ir mano aplinkai didesnių pasekmių, nusprendžiau nekenkti to žmogaus šeimai – žmonai, vaikams, anūkams, kurie tikrai patirtų perteklinius ir neigiamus išgyvenimus. Žinau, kad visuomenė būna žiauri. Norėjau apsaugoti tuos žmones, todėl pasirinkau neviešinti ir tikrai neviešinsiu to žmogaus pavardės.

– Kokią žinutę norite perteikti moterims, kurios patiria panašius dalykus darbuose ir tyli?

– Noriu perduoti kelias žinutes. Pirmiausia, supraskite, kad jūs nesate dėl nieko kaltos. Neužsiimkite saviplaka, savigrauža, nes tai niekaip nėra jūsų kaltė.

Kitas dalykas – labai svarbu drąsiai stabdyti tą neigiamą elgesį. Nesvarbu, ar tai yra galios pozicijoje esantis žmogus, galbūt jūsų viršininkas ar viršininkė. Svarbu yra aiškiai, stipriai nubrėžti ribą žodžiais, o jeigu reikia, ir veiksmais.

Trečia žinutė – nebijoti kreiptis pagalbos, jeigu priekabiavimas nesustoja.

Manau, kad visuomenės pakantumas tokiems reiškiniams yra mažėjantis ir institucijų dėmesys pakankamai didelis, ir jau yra daugiau išmanymo, kaip elgtis tokiose situacijose. Nors galbūt reglamentavimas nėra toks detalus, bet vis tiek jūs nesate vienos. Mes esame bendruomenė, kuri palaikys jus tokiose situacijose ir institucijos taip pat padės.