Pasakojimas apie mokytoją

Ištikimybė

Tai – 1996 metų nuotrauka. Gargždų “Minijos” vidurinėje mokykloje šventė – 46-osios laidos abiturientams įteikiami brandos atestatai. Į aktų salę savo auklėtinius įveda mokytoja Birutė Grybauskaitė... Birutė Grybauskaitė palydėjo į gyvenimą penkias abiturientų laidas. Apie ją, mokytoją, kuriai klasės auklėjimas – ne pareiga, o pašaukimas

Gargždai

Mokytoja Birutė Grybauskaitė su šypsena prisimena 1957 metus, kai su Švietimo ministerijos siuntimu atvyko dirbti į Gargždus, į šio nedidelio miestelio vidurinę mokyklą. Jai tada buvo 23 metai ir rankose - Kauno kūno kultūros instituto baigimo diplomas.

Žemaitija, pajūris jai buvo žinomi tik tiek, kiek buvo skaičiusi, kiek mačiusi su studijų draugais vasarodama Palangoje, dalyvaudama varžybose Klaipėdoje. Bet tada nė mintis nebuvo kilusi, kad gali tekti ir dirbti čia. Ir štai mergina su kukliu lagaminėliu klaidžioja miestelio gatvėmis ir klausinėja sutiktų praeivių, kur ta mokykla. Jei pradinė - tai miestelio centre, o jei vidurinė - tolokai, Laugalių kaime, atsako jai. Atsirado žmonių, kurie palydėjo iki pat mokyklos. Kuklus pastatas, be sporto salės... Užtat maloniai pasitiko tuometinis direktorius Liudas Jurgulis. Nudžiugęs, kad sulaukė diplomuotos kūno kultūros mokytojos, atidėjo į šalį visus darbus ir kartu su kauniške pasileido per sodybas ieškoti mokytojai buto...

***

Greitai užgriuvo jauną pedagogę įvairiausi darbai. Tik atokvėpio valandėlėmis sugrįždavo į praeities dienas, mintimis skrisdavo pas savuosius. Gimtasis Girininkų kaimas, klasės, studijų draugai, Kauno paveikslai - viskas buvo ir liko toli. Ne visi prisiminimai buvo šviesūs, nes ir vaikystė, jaunystė nebuvo tokia nerūpestinga, kaip daugelio. Didelė, devynių vaikų šeima neišvengė tremties, tik trys sesutės, galima sakyti, per stebuklą nepatyrė tokios dalios ir liko Lietuvoje. Vaikus priglaudė giminės, globojo, leido į mokyklą.

Birutė, baigusi Kauno 6-ąją vidurinę mokyklą, įstojo į Kūno kultūros institutą.

- Turėjau kliūčių dėl tėvų, - sakė, - bet ir tada buvo gerų žmonių, padėjo įstoti į aukštąją mokyklą.

Kūno kultūros mokytojų Lietuvoje trūko, ir Birutė Grybauskaitė galėjo galbūt gauti darbo netoli Kauno, bet ji nereiškė jokių pretenzijų, kai jaunųjų specialistų skirstymo komisija pasiūlė vykti į Gargždus.

***

Pasitaikė mokslo metai, kai nebeužteko mokytojų skirti klasės vadovais, ir akys nukrypo į kūno kultūros mokytojus. Nors visi žinojo, kiek laiko atima treniruotės, varžybos, kelionės, kitos išeities nebuvo.

- Dieve, ką čia darysi, jei niekam neišeina paimti tų penktokėlių, aš juos priglausiu, - pasakė tada Birutė pedagogų tarybos posėdyje. Kurį laiką vadovai ją dar guodė, kad gal laikinai, gal atsiras kitas mokytojas. Bet laikas ėjo, ji pati pasijuto savo jau ištįsusiems vaikeliams tarsi mama, o ir tie, ir jų tėvai nė girdėti nenorėjo apie kitą klasės vadovę. Turistinės varžybos, dalyvaujant visai klasei, nuotykingos kelionės dviračiais, ekskursijos po Lietuvą, o įsidrąsinus - ir po plačiąją Sąjungą taip suvienijo visus, kad 1965-aisiais, išsiskiriant, ir abiturientai, ir jų auklėtoja negalėjo sulaikyti ašarų.

- Malonius prisiminimus apie šią klasę tebesaugau ir prabėgus keturiasdešimčiai metų, - sakė Birutė Grybauskaitė. - Galiu pasidžiaugti, kad aš auklėjau ir būsimąjį rašytoją Petrą Dirgėlą; jau tada numaniau, kad jis turi neeilinį talentą.

Iš laiko didelio atstumo jie atrodo dar tokie vaikiški. Betgi šiandien jie jau tvirtai stovintys ant kojų, suradę savo vietą gyvenime. Štai matome šioje beveik 40 metų senumo nuotraukoje Dalią Juodkaitę, būsimąją Petro Dirgėlos žmoną, dabar gyvenančią Vilniuje ir redaguojančią žemaičiams skirtą žurnalą, ir Mildą Radavičiūtę-Baravykienę, matematikos mokytoją, ir Arūną Jurgulį, chemiką, Alfonsą Rupeiką, fiziką, Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytoją, Audronę Lamanauskaitę-Jurgulienę, verslininkę. Jie ir kiti šios laidos abiturientai nepamiršta savo “trečiosios mamos”. Taigi praktikoje įrodyta, kad ir kūno kultūros mokytojai gali būti visai neprasti klasių auklėtojai, o ir jiems tas papildomas darbas - ne vien rūpesčiai, bet ir džiugios, visam gyvenimui įsimintinos valandėlės.

- Jei būčiau tik mokytoja, tai atsirastų gyvenime tarsi tuštuma. Man labai keistai atrodytų, jeigu būčiau neturėjusi klasės, - prisipažįsta mokytoja.

Birutei Grybauskaitei įgijus gerą vardą, tėvai tiesiog prašydavo mokyklos vadovus, kad jų vaikai patektų pas kūno kultūros mokytoją. O mokykloje įsitvirtino graži tradicija - ketvirtokų palydėtuvės į penktą klasę, kai susitinka ir pabendrauja visos trys mamos: vaiko tikroji mama, pradinių klasių mokytoja ir trečioji mama - penktokų klasės vadovė. Tokių “perdavimo” švenčių akimirkos įamžinamos nuotraukose, pažymimos saviveiklininkų meninėmis programomis, bendromis iškylomis, kad “trečioji mama” įsitikintų, kokį turtą perima.

Šitaip mokytoja Birutė Grybauskaitė į gyvenimą išleido 1976 metais 26-ąją laidą, 1979 - 29-ąją, 1987 - 37-ąją, 1996 - 46-ąją laidą. Visi jai brangūs, visus prisimena. Ir džiaugiasi, kad daugelis jų siekė aukštesnio mokslo, tapo mokytojais, gydytojais, inžinieriais, verslininkais.

- Džiaugiuosi ir tais, kurie liko paprasti darbininkai, - sakė Birutė Grybauskaitė. - Jie - dori, sąžiningi, darbštūs žmonės. Dalyvavau ne vienose smagiose savo auklėtinių vestuvėse. Dabar galiu patvirtinti, kad esu penkiskart trečioji mama.

***

Laisvalaikis ir sporto salė jai - neatsiejami, nes daug metų Birutė Grybauskaitė gyveno prie mokyklos sporto salės komplekso įrengtame kukliame bute.

- Tų laikų kūno kultūros mokytojas turėjo būti universalus: ir tinklininkas, ir krepšininkas, ir lengvaatletis, net gimnastas, - pasakojo ji, - nes ir vaikai tada buvo labiau žingeidūs, lankė kelių sporto šakų treniruotes.

Kukliame kraštotyros muziejuje spinta lūžta nuo iškovotų taurių. Tuometinės Gargždų 1-osios, vėliau “Minijos” vidurinės mokyklos sportininkai yra buvę ir respublikos čempionais, ir varžybų prizininkais. Tai - visų pirma didelis kūno kultūros mokytojų, savo mokyklos patriotų, nuopelnas. Ypač puikūs gimnasčių, tinklininkių, lengvaatlečių mergaičių pasiekimai, nes Birutė Grybauskaitė daugiausiai treniruodavo mergaites. Ji rūpinosi visomis sporto šakomis, bet tinklinis buvo jos didžioji meilė, jam atidavė daugelį laisvalaikio valandų.

***

Šiemet, sausio pabaigoje, mokytoja Birutė Grybauskaitė šventė gražų amžiaus jubiliejų. Sveikinimo kalbos buvo sakomos, gėlės jubiliatei įteikiamos tiesiog tinklinio aikštelėje. Jos buvusios auklėtinės, tinklininkės, dabar “Minijos” vidurinės mokyklos mokytojos, savo mokytojos jubiliejų pažymėjo pakvietusios draugiškoms rungtynėms šiandienines moksleives. Visa salė plojo, kai antrąjį rungtynių kėlinį į aikštelę išbėgo ilgametė trenerė, kūno kultūros mokytoja Birutė Grybauskaitė ir žaidė taip, kaip jaunystės metais...

Dabar mokytoja jau nebeveda kūno kultūros pamokų. Ji vadovauja kraštotyriniam darbui, tvarko kabinetą ir viliasi, jeigu sveikata leis, po trejų metų sulaukti kito jubiliejaus - 50 metų darbo vienoje mokykloje. Nedaug rajone, o ir visoje apskrityje rasime pedagogų, pasižyminčių tokiu pastovumu.

Birutė Grybauskaitė džiaugiasi, kad per savo amžių užgyveno stogą virš galvos - turi mieste vieno kambario butelį. Dažnai pokalbyje ji tvirtina, kad josios brangiausias turtas - šimtai į gyvenimą išleistų vaikinų ir merginų. “Kas suskaičiuos valandas, dovanotas mums? Kas pasakys, kiek Jūs liūdėjote ir džiaugėtės kartu su mumis? Kiekviena nesėkmė skaudino kaip tikrą motiną, kuriai brangūs visi mylimi vaikai”, - tai jos mokinių žodžiai, skirti savajai auklėtojai. Pasakykite, ar dažnam auklėtojui skiriamos auklėtinių eilės, nuoširdžiausios meilės prisipažinimas:

Būk pirmoji pasitinkant

saulę,

Būk pirmoji išdalinant

džiaugsmą,

Būk pirmoji numalšinant

skausmą,

Būk pirmoji žodyje -

gyventi.

Tas eiles mergaitė paskyrė savo auklėtojai Birutei Grybauskaitei...