Džeimsas Kukas – viena reikšmingiausių asmenybių geografinių atradimų istorijoje. Jį užpuolė ir suvalgė Havajų salos čiabuviai. Ar tikrai jie taip pasielgė?

Anglijoje jis vadinamas jūreivių jūreiviu. D.Kukas (1728–1779) vykdė slaptas britų Admiraliteto misijas. Jis tris kartus burlaiviais apiplaukė pasaulį. Pirmasis kirto Pietų ašigalio poliaratį, pirmą kartą žemėlapyje pažymėjo Naująją Zelandiją, Naująją Kaledoniją, daugelį Okeanijos salų, nubrėžė pietrytinę Australijos pakrantę. D.Kuko sudarytais žemėlapiais dėl jų tikslumo galima naudotis ir šiandien.

Didžiausia duoklė jūreivystei – pergalė prieš skorbutą. Ši liga susijusi su vitamino C trūkumu maiste. Anais laikais ji ilgų jūros kelionių metu naikindavo ištisas laivų įgulas. Admiralitetas jūreivius maitino prastos kokybės produktais. D.Kukas – pirmasis britų kapitonas, kuris iš vadovybės reikalavo, kad jūreivių maisto racione būtų raugintų kopūstų. Jis įpratino jūreivius nuolat vėdinti pridvisusias patalpas. D.Kuko ekspedicijose beveik nebuvo ligonių.

Į trečiąją kelionę D.Kukas išvyko 1776 m. liepą burlaiviais „Resolution“ su 112 žmonių įgula ir „Discovery“ – 88 įgulos nariai. Siekė atrasti šiaurės-vakarų properšą, jungiančią Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Ieškota trumpiausio jūrų kelio iš Europos į Aziją.

Pakeliui atradę Havajų salas, D.Kuko laivai Beringo sąsiaurį pasiekė tik po dviejų metų. Rudenį ledai nebeleido toliau brautis palei Aliaskos krantus. Nutarė grįžti į Havajų salas papildyti maisto atsargas ir remontuoti laivus.

Havajų čiabuviai keliautojus sutiko pagarbiai. Manė, kad sugrįžo dosnusis jų mitų dievas Lono su palyda. D.Kukas nepateisino jų lūkesčių. Jis iš čiabuvių pareikalavo maisto ir gerokai nuskurdino. Kai mėnesį saloje viešėję ateiviai pakėlė bures, salos gyventojai išlydėjo juos su džiaugsmu.

Stiprūs priešingos krypties vėjai privertė D.Kuko laivus grįžti atgal. Pasiųsti į krantą jūrininkai pranešė nemalonią žinią – vietiniai gyventojai nutraukia kontaktus su atvykėliais.

1779 m. vasario 14-osios rytą britai pastebėjo, kad pavogta valtis. D.Kukas pasiuntė į krantą jūros pėstininkų būrį paimti kelis įkaitus ir sunaikinti čiabuvių kanojas. Lydimas ginkluotų kareivių, D.Kukas nusprendė aplankyti genčių vadą. Prie kranto įvyko nemaloni scena. D.Kukas bandė vadą jėga nusivesti į laivą. Tai išprovokavo tragišką jo lemtį.

D.Kuko žūties aplinkybes išsamiai aprašė leitenantas Džeimsas Kingas. Pasak jo, D.Kukas, matė, kad nepavyks paimti vado įkaitu be kraujo praliejimo, todėl bandė grįžti į valtis. Jūreiviai ėmė šaudyti į karingai nusiteikusią čiabuvių minią, kelis jų nukovė. Havajiečiai ginkluoti sviedikliais, ietimis ir akmenimis puolė anglų jūrininkus.

„Mūsų nelaimingas vadas stovėjo prie vandens. Kol jis žvelgė į puolančiuosius, niekas neišdrįso jo liesti. Kai tik nusisuko, norėdamas įsakyti valtyje esantiems kariams nebešaudyti, jį sužeidė į nugarą ir kapitonas griuvo į vandenį. Salos gyventojai garsiai šaukdami ištraukė jį ant kranto ir ėmė peiliais pjaustyti kūną“, – rašė D.Kingas.

Ekspedicijos vadovu tapo „Discovery“ kapitonas Čarlzas Klarkas. Jis stengėsi iš aborigenų taikiu būdu atgauti D.Kuko palaikus. Patyręs nesėkmę, ėmėsi kovinių veiksmų. Dengiant laivo patrankų salvėms, išlaipino jūros pėstininkų ir jūreivių desantą. Jie sudegino pakrantės gyvenvietę ir nukovė nespėjusius pabėgti į kalnus havajiečius.

Pabūgę anglų keršto, aborigenai į pakrantę atgabeno pintinę su 10 svarų mėsos ir žmogaus kaukolę be apatinio žandikaulio. Neatgavus viso kūno, ir gimė legenda, kad Kuką suvalgė aborigenai. Gal dalį garsaus jūrų kapitono jie ir suvalgė, nes buvo įpratę taip pasielgti su nukautais priešais.

1779 m. vasario 22 d. grąžinti D.Kuko palaikai pagal jūreivišką paprotį palaidoti jūroje. Nors ir prislėgti vado netekties, „Resolution“ ir „Discovery“ įgulos pavasarį vėl išplaukė į šiaurę. Po nevykusių bandymų prasibrauti į Čiukotkos jūros šiaurinę dalį, laivai grįžo į Angliją taip ir nesužinoję, ar yra koks nors sąsiauris, jungiantis Ramųjį ir Atlanto vandenynus.