Uosto prieigos

Bangolaužiai mėgstama žmonių ir gyvūnų susibūrimo vieta

Lietuvos žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro Žuvininkystės tyrimų laboratorijos mokslinis bendradarbis

Kiekvienas uostas turi savo pasididžiavimą - bangolaužius, dar vadinamus molais. Tai - inžineriniai įrenginiai, apsaugantys uosto akvatoriją nuo užnešimo. Pietryčių Baltijoje yra keturi išskirtiniai, dideliais atstumais atskirti bangolaužiai: Alt Pillau arba Piluvos (dabar Baltijskas), Klaipėdos, Šventosios ir Ventspilio uostų. Klaipėdos uosto bangolaužiai pastatyti beveik prieš du šimtmečius. Jie darniai integravosi į pajūrio ekosistemą, tapo neatsiejama pajūrio vietovaizdžio dalimi. Čia dera žmogaus ūkinė veikla ir gyvoji gamta.

Hidrotechnikos paminklas

Klaipėdos uosto bangolaužiai, kaip ir visi kiti pietryčių Baltijos uostamiesčių analogiški įrenginiai, yra veikiantis hidrotechnikos paminklas. Juose susilieja skirtingų laikmečių priestatai, medžiagos, statybos manieros. Nuo Kuršių nerijos Kopgalio apžvalgos aikštelės atsiveria visa panorama. Pietinis bangolaužis ištįsęs per 1374 m, jo gūbrys 30 m pločio, išilgai jo betonuota danga. Šiaurinis bangolaužis po pertvarkymo yra 733 m, jo plotis 19-21 m. Tolstant nuo kranto bangolaužių pagrindas didėja: priekrantėje jis yra 6, galinė povandeninė dalis - 12 –14 m gylyje. Marių dalyje abiejų statinių pamatas yra 10-14 m gylyje. Gylis kaskart kinta, nes pavasarinių polaidžių metų čia nusėda daug nešmenų. Jie apklojo nuskendusių laivų liekanas. Dalis jų ištraukta renovuojant uostą, kitus, likusius iš praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pradžios, planuojama iškelti artimiausiu metu.

Molų istorija

Bangolaužių statyba susijusi su pagrindiniais Klaipėdos, kaip uostamiesčio, klestėjimo ir raidos etapais. Jie atsirado ant geologiškai jauniausios Lietuvos teritorijos dalies. Pirmą kartą pažaboti keliaujantį smėlį ir stabilizuoti vagą bandyta 1733 metais. Tuo laiku Nerijos kopų gale iš šimtamečių sakingų pušų suręstas ir akmenimis apkrautas 130 m ilgio sutvirtinimas. Juo norėta įtverti Kopgalį ir apsaugoti farvaterį nuo smėlio, plūstančio iš Šiaurės nerijos. Netrukus audros statinį sudaužė. 1750-1821 m. Kuršių nerijos šiaurinis galas šiaurės link pasistūmėjo 640 metrų. Dėl to dar 1791 m. pradėta pirmojo pietinio bangolaužio statyba. Tai buvo žabų ryšuliai (fašinos), prispausti akmenų dėžėmis ir apkalti mediniais poliais. Per įsimintiną 1801 lapkričio 3 d. audrą užtvara sugriauta. Po kelerių metų pastatytas naujas bangolaužis pagal Miulerio projektą. Iki 1806 m. buvo pastatytas 500 pėdų (apie 160 m, nes prūsiška pėda - 31,862 cm) ilgio, 5,5 pėdų (beveik 2 metrų) virš vandens fragmentas. Statybos darbų pabaigoje pietinis bangolaužis buvo 150 pėdų (47,7 m) išsikišęs į jūrą.

Dabartinės uosto įplaukos statybos pradžią reikėtų laikyti 1834 m., kai pradėta Karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto Mėmelio uosto šiaurinio bangolaužio statyba. Statybą parėmė pirklių gildijos ir vyriausybė. Statinys baigtas 1858 metais. 1884 m. jis pailgintas. 1809 m. vietoj sugriauto, jau minėto, pietinio bangolaužio supiltas akmenų pylimas. 1847 m. ant jo pradėtas statyti naujas bangolaužis. Kopgalio papėdė ir molo prieigos sutvirtintos keliomis eilėmis statinės formos betoniniais blokais. Bendras pastatyto bangolaužio ilgis siekė 940-945 pėdų (apie 300 m), aukštis virš vandens – 3 m, plotis per 10 m. Farvateris pagilintas iki 5 m. Statyba baigta 1861 metais. Po keturiasdešimties metų, 1901-1902 m., siekiant, kad pietinio bangolaužio galas baigtųsi lygiagrečiai ties šiauriniu, jis pailgintas nuo 300 iki 445 m. Šių hidrotechninių objektų statybai naudotos sakingos šimtametės pušys, lauko akmenys, kaip rišamoji medžiaga - dideliais kiekiais iš Anglijos plukdytas cementas.

Dabartinius kontūrus uosto bangolaužiai įgavo po 1925-1935 metais atliktų uosto įplaukos rekonstrukcijų. Jų metu galai išplėsti, pastatyti žibintai. Statybai panaudota 14 tūkst. t didelių lauko akmenų, 2000 kvadratinių metrų 26,5 t svorio betono masyvų. Tuometinis pietinio bangolaužio ilgis buvo 746 m. Išilgai gūbrio paviršiaus įrengti dviejų, pradžioj statybos tikslams, vėliau priežiūrai naudojamų vagonėlių bėgiai. Ant kranto išliko betono masyvai su užrašais, menančiais 1930 m. vasaros rekonstrukciją. 1945 m. pietinis bangolaužis keliose vietose susprogdintas. 1946-1955 m. pažeidimai suremontuoti, kitos vietos sutvirtintos. Šiaurinio bangolaužio gale pagal 1951 m. projektą atsirado 196 dideli betono masyvai, kurių kiekvieno svoris po 50 t. 1956 m. pietinis bangolaužis pailgintas 350 m. Vėlesnių statybų metu bangolaužis išplėstas, padarytos trys aikštelės, terasos, sienos apklotos gelžbetonio plokštėmis. 1980-1985 m. 225 analogiškais betono masyvais sutvirtintas galas. Bangolaužių tvirtinimo darbai tęsėsi iki pat 1994 m. rudens. Tai matyti ant priešvėjinėje pusėje esančių penkiatonių kubinių masyvų ir tetrapodų įrašų.

Modernizuojant Klaipėdos uostą, 2001- 2002 m. atlikta paskutinė bangolaužių renovacija. Pietinis bangolaužis sutvirtintas, jo galinė dalis praplėsta apie 278 m. Iš viso sunaudota per 740 tetrapodų po 25 t ir šonams sutvirtinti panaudota per 267 893 kubinių metrų iš Švedijos karjerų parplukdytų granito luitų. Statinių priekis padabintas grakščiu žibintu ir tetrapodų pylimu. Šiaurinis bangolaužis pailgintas 205 m. Jo galas užlenktas, skirtas apsaugoti uosto akvatoriją nuo šiaurinių vėjų. Dėl to uosto įplauka susiaurėjo 500 m. Darant uosto gilinimo darbus įplaukos kanalas išplėstas nuo 110 iki 150 m. Uosto atkarpa nuo 5-os krantinės iki jūros pagilinta iki 14,5 m. Rekonstrukcijos metu granito luitų perdanga užkonservavo ir nuo žingeidaus lankytojo žvilgsnio paslėpė prieškarinį bangolaužio fragmentą - dailią tašytų lauko akmenų dangą, likusią neuždengtą nuo septinto dešimtmečio statybų. Po 2002 m. renovacijos abu uosto bangolaužiai tapo šiuolaikinio uosto gerai funkcionuojančiu statiniu.

Farvaterio gilinimas

Uosto molai turi lemiamą reikšmę farvaterio krypčiai, gyliui. Nepastovus įplaukos gylis apsunkina saugų laivų eismą. Audrų metu gyliai vienur sumažėja, kitur - padidėja per trumpą laiką. Uoste nešmenys kaupiasi, kai yra labai stipri ištekanti srovė arba, atvirkščiai, kai Klaipėdos sąsiauriu iš jūros į marias plūsta galingas vandens srautas. Vienur nešmenys išplaunami, kitur - nusodinami ant dugno. Būna, kad po stiprių štormų farvaterio gylis grėsmingai sumažėja. 1770 m. balandį stipriai audrai, apardžius šiaurinį nerijos galą, nustatytas mažiausias iki šiol žinomas farvaterio gylis- 2,85 m.

Norint vykdyti intensyvią laivybą būtina reguliuoti Nemuno vagos kryptį ir gylį. Nuo 1740 m. uostui gilinti naudota žmonių darbo jėga, vėliau įsigytos arkliais ir garo turbinomis varomos žemkasės. 1824 m. iš Karaliaučiaus į Klaipėda atplaukė pirmasis garlaivis. Dideli garlaiviai ir intensyvėjanti laivyba buvo viena iš prielaidų gilinti uosto farvaterį. Nuo XVII vidurio uosto akvatorija ir uosto įplauka gilinta nuolat. Nuo uosto kūrimosi pradžios iki šių dienų farvaterio gylis dabartinių bangolaužių dalyje keitėsi nuo 3-6 m (1854-1913 m.), 5,4-8 m (1936-1955 m.) iki 10,1 m 1959-1979 m. ir 12 m gylio (1979-1995 m). Po 2002 m. rekonstrukcijos didesnėje yra 14-14,5 m gylis.

Povandeninė oazė

Atliekant Šventosios uosto rekonstrukcijos darbus, 1934 m. pirmą kartą nuosekliai ištirta priekrantės ir Šventosios uoto bangolaužių povandeninė augalija ir gyvūnija. Šiuos darbus kartu su Kauno Vytauto didžiojo universiteto studentais biologais vasaros praktikos metu atliko žymus prieškario biologas prof. J. Šivickis. Tai pirmas ir kol kas vienintelis išsamus pajūrio faunos aprašas lietuvių kalba.

Dabar priekrantės ir uosto teritorijos gyvūniją tiria biologai narai. Bangolaužių povandeninės dalies augalijos ir gyvūnijos įvertinimas atliktas 1999 m. darant Klaipėdos uosto įplaukos rekonstrukcijos projekto išsamų poveikio aplinkai įvertinimą. Šį darbą EDC (Environmental & Drudging Consultacy) kompanijos užsakymu atliko Lietuvos mokslininkai. Pietryčių Baltijos krantai yra nuolatinių vakarinių vėjų pagairėje ir nuolat kinta. Čia nedaug augalų ir gyvūnų. Vienur kitur priekrantėje, kintančiose smėlio vietose išsibarstę paskutinio ledynmečio rieduliai. Priekrantės akmenynai - vienintelės stabilios vietos permainingame dugne. Klaipėdos uosto įplaukos bangolaužiai – milžiniški dirbtiniai rifai. Vidinėje pusėje juos skalauja gėli ir maisto medžiagomis prisotinti Kuršių marių (Nemuno baseino) vandenys, išorinė pusė nuolat gožiama bangų mūšos. Ant tvirto molo pagrindo užuovėją randa mažą ir kintantį druskingumą pakeliantys jūrų augalai ir gyvūnai. Čia - didelė jų rūšių įvairovė ir kiekis. Uosto prieigos