PRADŽIA

Išmokti spiningauti – nesunku

Taip atsiranda patirtis. Valerijaus Tumino nuotrauka

Mokytis žvejoti spiningu galima pradėti nedideliame 2-3 metrų gylyje. Metimai iš valties, ypač jei mėtoma sėdint, šiek tiek skiriasi nuo tų, kai užmeti stovėdamas ant kranto, bet pagrindiniai principai lieka tie patys.

Metimas

Dažnai naujokai klausia, ar toli reikia mesti. Paprastai 20-25 metrų atstumas pakankamas tiek naujokams, tiek patyrusiems spiningautojams. Būna situacijų, kai reikia užmesti toliau – iki 40-50 metrų. Toks metimas pareikalauja didesnių pastangų ir patyrimo.

Tarkim, kad blizgė nusileido ten, kur ir taikėte. Ką daryti toliau? Egzistuoja įvairios nuomonės, kitaip sakant, „mokyklos“, atspindinčios tam tikrų žvejų grupių pažiūras.

Taigi, po užmetimo žvejys gali veikti dvejopai. Jei vandens telkinys pakankamai gilus ir norite vesti blizgę palei dugną, skubėti nėra kur: kai blizgė įkris į vandenį, galima ramiai užlenkti lankelį, šiek tiek palaukti ir pradėti vynioti valą. Jei ant spiningo stovi inercinė ritė (pasitaiko ir tokių), pristabdykite besisukantį diską pirštu ir prieš pradėdami sukti, perimkite meškerę į kitą ranką.

Laikotarpis tarp blizgės nusileidimo ir sukimo pradžios priklauso nuo vandens gylio ir blizgės svorio, tiksliau – nuo jos skendimo greičio. Pirmaisiais metimais nustatomas vandens gylis, skaičiuojant mintyse, kol blizgė pasiekia dugną ir valas atsipalaiduoja. Vėliau mėtant skaičiuojama viena sekunde mažiau, kad blizgė neužsikabintų už dugno augalijos ar kerplėšų. Ilgiau mėtant skaičiuoti nebereikia, blizgė sustabdoma intuityviai.

Sėkliuose delsti negalima, kartais tenka pradėti vynioti blizgei nusileidus. Taip pat reikia elgtis, jei norima blizgę vesti palei vandens paviršių. Tik reikia atsižvelgti į tai, kad kol vyniojate laisvą valą, blizgė gali pasiekti dugną. Todėl prieš blizgei pasiekiant vandenį, jos skrydį reikia pristabdyti. Tokiu atveju blizgė įkrenta tyliai, nebaidydama žuvų.

Vedimas

Kitas etapas – masalo vedimas. Spiningautojas turi žinoti įvairių vedimo būdų, nors nebūtina juos visus taikyti praktikoje. Be to, kiekvienas žvejys suranda savo vedimo būdą, kuris tampa jo mėgiamiausiu. Blizgės judėjimą reguliuoja ritės sukimo greičiu, pakeldamas ar nuleisdamas spiningo galiuką. Pavyzdžiui, jei vyniodami pakeliate galiuką, blizgės greitis padidėja ir atvirkščiai.

Optimalaus blizgės judėjimo greičio radimas – vienas svarbiausių meistriškumo požymių. Jei masalas juda tinkamu greičiu, spiningautojas ranka pajunta jo vibraciją, įsivaizduoja, kaip blizgė juda po vandeniu, gali turėti įtakos žuvų reakcijai. Visuomet reikėtų stengtis, kad blizgė kuo ilgiau išbūtų po vandeniu, tuomet padidėja šansai, kad ją pastebės kuo daugiau žuvų. Tačiau reikia jausti saiką, nes, per daug sulėtinus blizgės greitį, ji praras savo savybes ir nustos „žaisti“.

Ne mažiau svarbų vaidmenį blizgės judėjimui vaidina tokie veiksniai, kaip valo storis ir tėkmės pobūdis. Spiningautojas turi išbandyti įvairius vedimo būdus netoli kranto, kad rastų tinkamiausią variantą. Pradedančiam spiningautojui nereikėtų eksperimentuoti gudragalviškais masalo vedimo variantais. Užtenka, jei išmoksite be pastangų užmesti 5-6 gramų blizgutę ir tolygiai ją pavesti palei dugną. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į vieną detalę, kurią naujokai paprastai ignoruoja: kokioje padėtyje laikyti spiningą. Turėtų būti patogu staigiai pakirsti ir laisvai manipuliuoti spiningo galiuku, suteikiant blizgei kryptį.

Kai norima blizgę nuolat vesti palei dugną, meškerė iš pradžių laikoma vertikaliai, o artėjant prie kranto, galiukas nuleidžiamas. Taip išlaikomas pastovus kampas ir pastovus greitis.

Pakirtimas

Svarbiausias elementas – pakirtimas. Nuo jo priklauso, ar ilgas žuvies laukimas bei mosikavimas spiningu nenueis perniek. Žuvis visada užkimba netikėtai, tad spiningautojas visados turi būti budrus.

Kai kurie žvejai tvirtina, jog pakanka aštrių kabliukų, ir žuvis pati „užsikirs“. Tam galima pritarti su sąlyga, jog kabliukai tikrai aštrūs ir pateko į tą nasrų vietą, kur yra minkštų audinių. Tačiau žinoma, kad kuo kabliukai aštresni, tuo jie greičiau dyla, ypač kur akmeningas dugnas. Be to, daugelio plėšrūnių nasrai yra kieti, todėl dauguma žvejų į kiekvieną kibimą linkę atsakyti užkirtimu.

Užkertama sąlyginai staigiu judesiu blizgės judėjimo kryptimi. Jei žuvis užkibo toli ar meškerykotis minkštas, mostas turi būti platus, ir priešingai. Nereikia kirsti iš peties, sudedant į mostą visą jėgą. Net pagautas azarto spiningautojas turėtų jausti, ar išlaikys jo valas ir žuvies žiaunos. Jei yra polinkis į stiprius mostus, apsidraudimui reikėtų kiek atleisti ritės stabdį.

Traukimas

Ne mažiau atsakinga fazė – traukimas. Kai žuvis užkibo, belieka ją privesti prie kranto ar valties ir iškelti. Jei žuvis pasprunka tuo metu, spiningautojai elgiasi itin emocingai, nes matė žuvį, beveik laikė savo rankose. Kai vietoj lauktos galiūnės pakliūva nedidelė lydekaitė, viskas įvyksta paprastai: nežiūrint aktyvaus pasipriešinimo, ji pritraukiama prie kojų ir pakeliama net be graibšto.

Didelės žuvies traukimas – darbas ne iš paprastųjų, ypač naujokams. Palikim nuošalyje dažnai pasitaikančius techninius ritės nesklandumus, laikykim, kad stabdys sureguliuotas teisingai, meškerė išlaiko įtempimą, graibštas po ranka, kabliukai, segtukai ir mazgai tvarkoje.

Tuomet yra keli veikimo variantai, priklausantys nuo konkrečios situacijos. Reikėtų turėti omenyje atstumą iki žuvies, žuvies dydį, dugno reljefą ir galimus kliuvinius, tėkmės greitį. Žuvis gali nulaužti ar atlenkti kabliuką, nutraukti valą, sulaužyti meškerę arba ritę. Kad taip neatsitiktų, spiningautojas turėtų laikytis kelių taisyklių.

Neforsuoti stambios žuvies išvedimo, pritraukti ją artyn, kai ji pakankamai nuvarginta, nebandyti jos sulaikyti, jei žuvis staiga šoka atgal. Jei žuvis čiupo blizgę netoliese, leiskite jai nuplaukti tolėliau, nes taip lengviau bus su ja galynėtis. Sulaikyti žuvį jėga verta, kai ji bando įlįsti į žoles arba painioja valą. Reikia būti itin budriam, jei žuvis eina be pasipriešinimo, nes gali sekti staigus šuolis. Nekelkite žuvies iškart į vandens paviršių, kur ji gali iššokti ir išspjauti blizgę. Nedarykite staigių judesių, nes išgąsdinta žuvis atranda papildomų jėgų lemiamam šuoliui.

Geriausia, kai žuvis pritraukiama meškere, o ne rite. Spiningo galas pakeliamas ir patraukiamas. Po to jis nuleidžiamas tuo pat metu vyniojant valą. Taip saugomas valas ir žiedeliai, kurie labiausiai dyla pritraukimo metu. Kai žuvis pritraukta ir pasiekiama ranka ar graibštu, patariama įjungti ritės atbulinės eigos blokuotę. Tuomet atlaisvinama viena ranka, kuria valdomas graibštas. Patyrę spiningautojai panašiose situacijose pirštais prilaiko ir sukinėja ritės špūlę.

Laiminga pabaiga

Iškelti žuvį iš vandens geriausia kabliu ar graibštu. Iš kokios pusės jį pakišti, priklauso nuo konkrečios situacijos. Pakišant prie galvos, žuvis dažnai pati į jį įeina. Tačiau, kai blizgės kabliai kyšo iš burnos, geriau užgriebti žuvį iš uodegos pusės. Kad žuvis neišsigąstų, graibštas iš anksto nuleidžiamas į vandenį. Kablys naudojamas tada, kai žvejojama įsibridus ar nuo kranto. Galima čiupti žuvį ranka, bet tam reikia patirties, miklių pirštų ir stiprių nervų.