Istorijos paralelės: garas prieš bures

Jūrų kapitonas

Perversmą laivyboje padarė gariniai, o vėliau ir skystu kuru varomi varikliai. Iki tol tūkstančius metų laivai judėjo varomi irklų ir burių. Kaskart vieną laivybos būdą išstumdavo kitas – tobulesnis. Daugybės žmonių reikalavę, galeromis praminti irkliniai laivai išnyko ištobulėjus burių valdymo menui. Visi didieji geografiniai atradimai buvo padaryti burlaiviais.

Garlaivių užuomazgos

Garo mašinos atsiradimas turėjo įtakos ir laivybai. Baigiantis XVIII amžiui buvo vos keli bandymai panaudoti garą laivams varyti. Pradžioje tai beveik neturėjo praktinės naudos.

Pirmasis sėkmingai veikiantis garlaivis buvo pastatytas Amerikoje 1787 metais ir pavadintas „Experiment“. Laivas galėjo plaukti 12 kilometrų per valandą greičiu. Jis kurį laiką kursavo tarp Filadelfijos ir Trentono. Nerentabilų laivą vėliau teko išardyti.

Sėkmingesnis buvo amerikiečių garlaivis „Claremont“. 40 metrų ilgio, 20 AJ galios garo mašiną turėjęs laivas galėjo gabenti 180 tonų krovinio. Nuo 1807 metų rudens jis plaukiojo Hudzono upe tarp Niujorko ir Olbanio miestų. 240 kilometrų atstumą garlaivis įveikdavo per 30 valandų, pasiekdavo beveik 4,5 mazgo greitį.

Europoje sėkmingas buvo 1801 metais pastatytas nedidelis garlaivis „Charlotte Dundas“. Jis vidaus kanalu tempdavo po dvi 70 tonų baržas. 32 kilometrų atstumą jis įveikdavo per šešias valandas.

Garo mašinos buvo gana greitai tobulinamos. Jau nuo 1815 metų Rusijos Nevos upėje, 1816 metų -Prancūzijoje ir 1817 metų - Vokietijoje Veserio upėje veikė nuolatinis susisiekimas garlaiviais. Įvairiuose jūrinėse valstybėse statyti maži gariniai vilkikai. Jie uostuose padėdavo manevruoti atplaukusiems okeaniniams burlaiviams.

Įveikė Atlantą

Jūrose ir vandenynuose burės stipriau priešinosi garlaiviams.

Pirmasis perplaukti vandenyną 1819 metais pabandė burlaivis „Savannah“ su įmontuota garo mašina. Jis tik dalį kelio iš Savanos į Liverpulį plaukė varomas garo mašinos.

Sėkmingai garlaiviu perplaukti Atlantą pavyko tik 1838 metais. 320 AJ galios garo mašiną turėjęs dvistiebis burlaivis „Sirius“ balandžio 4 dieną su 40 keleivių iš Korko (Airija) išplaukė į Niujorką. Laive buvusių 450 tonų anglies neužteko. Todėl prieš Niujorką, kurį pasiekė balandžio 22 dieną, teko kūrenti dalį medinio takelažo.

Nepaisant to, tai buvo pirmoji garo pergalė prieš bures. Tačiau burlaiviai kroviniams gabenti naudoti visą XIX ir beveik pusę XX amžiaus.

Garo prieš bures kovą parodo skaičiai. 1850 metais Anglija turėjo 700 jūrinių garlaivių, Prancūzija - 170, Vokietija - 77, Rusija - 56. Tuo metu bendras krovininių burlaivių tonažas siekė 18 milijonų, o garlaivių tik 3,5 milijono. Tačiau 1900 metais pasaulio vandenynus raižė jau apie 16 tūkst. garlaivių, turinčių bendrą 22 milijonų tonažą, kai burlaivių sumažėjo iki 6,5 milijono.

Laivus užvaldė darbininkai

Permainų amžiuje keitėsi ir žmonių mąstymas. Burlaivių jūreiviai buvo navigacijos ir burių specialistai.

Daugėjant garlaivių burių specifikos žinovų reikėjo vis mažiau. Daugelis burlaivių jūrininkų turėjo palikti laivyną.

Laivų mašinų specialistai dar nebuvo ruošiami. Dirbti į garlaivius ateidavo darbininkai iš fabrikų, geležinkelių. Jų mąstymas ir net kalba buvo kitokia nei tikrųjų jūreivių, kurių ištisos kartos buvo susijusios su jūra.

Daugelyje garlaivių net iki XX amžiaus vidurio buvo atskiros valgyklos denio jūreiviams ir mašinos skyriaus kūrikams bei mašinistams. Dar ir mūsų laikais liko praeities atavizmas - nesąmoningas pasižodžiavimas ir juokeliai tarp šturmanų ir mechanikų.

Didžiausias garlaivių trūkumas buvo tas, kad kurui ir gėlo vandens atsargoms laive reikėjo skirti daug vietos. Pasigirdo teiginių, kad garlaivių kelionės per vandenyną yra nesąmonė, nes jie per vandenyną plukdo šimtus tonų anglies, kurią sudegina.

Burlaiviai didėjo

Nepaisant skeptikų nuomonės, garlaivių daugėjo. Burlaiviai lengvai nepasidavė. Jų statyba ir eksploatacija buvo gerokai pigesnė. Burlaiviai sėkmingai konkuravo gabendami masinius krovinius.

Buvo statomi dideli krovininiai burlaiviai. Dar 1890 metais Anglijoje, prancūzų kompanijos užsakymu, pastatytas penkių stiebų, 4550 kvadratinių metrų burių ploto, 3784 tonažo barkas „France“. 1891 metais į vandenį nuleistas vokiečių užsakytas penkių stiebų, 5305 kvadratinių metrų burių ploto ir 3813 tonažo barkas „Maria Rickers“.

Rėjinių burių valdymas reikalavo didelio kiekio patyrusių jūreivių. Amerikiečiai pradėjo statyti škunas. Joms valdyti reikėjo mažesnių ir mažiau patyrusių įgulų.

1902 metais buvo pastatyta didžiausia plieninio korpuso škuna „Thomas W. Lawson“. 7500 tonų krovinio galėjęs gabenti burlaivis turėjo septynis stiebus su gafelinėmis burėmis, stakselius ir topselius - iš viso 25 bures. Jų bendras plotas buvo 4000 kvadratinių metrų. Burlaivyje buvo ir garo katilas. Jis tiekdavo energiją trims gervėms, kurios naudotos burėms pakelti. Viena garo mašina netgi sukiojo vairą. Naujovės leido sumažinti įgula iki 18 jūrininkų.

Žymiausios kompanijos

Dideli burlaiviai kai kur išsilaikė iki XX amžiaus vidurio.

Vienas žymesnių tuo metu buvo suomio Gustavo Eriksono iš Alandų salų laivynas. Laivai gabeno grūdus iš Australijos į Angliją. G.Eriksono burlaiviai galėjo sėkmingai konkuruoti su garlaiviais ir motorlaiviais. Atplaukę į Angliją burlaiviai likdavo su kroviniu uoste kaip sandėliai. Motorlaiviai skubėdavo išsikrauti, nes pasaulį jau spaudė dėsnis: „laikas – pinigai“.

G.Eriksono laivuose plaukiojo ir navigacijos mokslus studijavę prieškarinės Lietuvos vaikinai. Olandų salyno sostinėje Marienhamne kaip muziejus išliko burlaivis „Pommrn“.

Kitas didelių krovininių burlaivių savininkas Ferdinandas Laeiszas buvo Hamburge. Jo laivų pavadinimai prasidėdavo raide „P“. Laivyną neoficialiai vadindavo „Skrajojanti P kompanija“. Laivais iš Čilės į Europą gabeno salietrą. Šie burlaiviai ilgai ir sėkmingai konkuravo su garlaiviais. Pastariesiems laivams plaukti į Čilę nebuvo naudinga – kelias tolimas, frachtas žemas, trūko anglies ir gėlo vandens. Kompanija turėjo didžiausią pasaulyje to meto burlaivį - 1902 metais statytą penkių stiebų, 5081 BRT, 5560 kvadratinių metrų burių ploto fregatą, kuri galėjo pasikrauti 8 tūkst. tonų krovinį ir pasiekti 17 mazgų greitį.

Buvo paskaičiuota, kad burės, esant palankiam beveik audringam vėjui, suteikdavo laivui 66 tūkst. AJ galią. 8 tūkst. tonų krovinio gabenantis motorlaivis, plaukiantis 15 mazgų greičiu, per dieną sudegintų apie 20 tonų mazuto, kai „Preussen“ energiją iš oro imdavo už dyką.

Sraigto reikšmė

Karo laivyne burlaiviai taip pat sunkiai užleisdavo kelią garlaiviams.Burlaiviai buvo greiti, manevringi, įveikdavo didelius atstumus.

Pirmieji garlaiviai buvo varomi mentiniais ratais. Tai trukdė tiksliai vairuoti, laivui siūbuojant mažėjo greitis. Tik įpusėjus aštuonioliktajam amžiui laivų statytojams kilo mintis ratus pakeisti Archimedo sraigtu.

1788 metais Šiaurės Amerikoje užpatentuotas Archimedo sraigtu varomas laivas. Austras Jozefas Reselas Europoje 1829 metais paleido pirmąjį tokiu sraigtu varomą laivą „Civetta“. Anglijoje Francis Petitas Šmitas Temzėje 1836 metais bandė Archimedo sraigtu varomą garlaivį.

Plaukiant sraigtas kliudė povandeninę kliūtį. Kai dalis jo lūžo ir sraigtas sutrumpėjo, laivo greitis staiga padidėjo. Taip po įvairių bandymų ir skaičiavimų pagrindiniu laivų varytuvu tapo trumpas sraigtas.Tai pakeitė laivų inžinerinę struktūrą. Atradus sraigtą garo mašiną buvo galima nuleisti žemiau, arčiau kylio. Pagerėjo laivo stabilumas, greitis, manevringumas.

Gariniai karo laivai

Pirmąjį istorijai žinomą karo garlaivį „Demologas“ 1814 metais per 100 dienų pastatė amerikietis laivų statytojas R.Fultonas. 47 metrų ilgio garlaivis turėjo 120 AJ galios garo mašiną.

Garlaivis dvidešimties patrankų ugnimi ir išvaizda turėjo padėti pralaužti karinių anglų burlaivių blokadą. „Demologas“ atrodė neįprastai - tai buvo dviejų vienodų korpusų katamaranas. Beveik penkių metrų skersmens mentratis buvo įtaisytas viduryje tarp korpusų ir galėjo suktis į bet kurią pusę. Anglus turėjo nustebinti ir tai, kad nesimatė nei laivo mašinos, nei varytuvo. Virš laivo bortų kyšojo vien tik kaminas. Laivas buvo sėkmingai išbandytas, tačiau anglų nepavyko išgąsdinti. Kol laivas ruošėsi stoti į mūšį, baigėsi karas.

Nors XIX amžiuje jūrose garlaivių daugėjo, tačiau kariniame laivyne burės išliko ilgiau nei civiliniuose laivuose. Galbūt lėmė tai, kad atsiradus garlaiviams reikėjo keisti apginklavimą ir jūrų mūšių taktiką.

Tai ne tik technikos, bet ir žmogaus mąstysenos keitimas.

Atsirado kreiseriais vadinami karo laivai. Jie turėjo garo mašiną, kuri suko sraigtus, bet buvo ir burės su stiebais. Kreiserių klasės laivuose burės išliko iki XIX amžiaus pabaigos, o dalis laivų jas išlaikė net iki Pirmojo pasaulinio karo. Pavyzdžiui, 1889 metais pastatytas JAV kreiseris „Chicago“ turėjo 5000 AJ galios garo mašiną ir pilną barko burių įrangą. Šis kreiseris plaukiojo iki 1935 metų. Vokietijos kreiseris fregata „Prinz Adalbert“, pastatytas 1876 metais, tarnavo iki 1905 metų.

Garas laivuose išliko

Nors ir sunkiai-garas pamažu išstumdavo bures.

Techninį perversmą laivuose padarė vokiečių inžinieriaus Rudolfo Dyzelio sukurtas variklis, kuris gerokai patobulintas tebenaudojamas ir šiuolaikiniuose laivuose.

Tačiau garas laivyne išliko. Senoviniu principu varomi atominiai laivai. Jų širdis yra branduolinis reaktorius. Atomams skylant susidaręs karštis perduodamas į katilą, kuris gamina turbinas sukantį garą.

Pirmasis atominis laivas – led-laužis „Leninas“ - 1960 metais pastatytas Tarybų Sąjungoje.

Vėliau dar buvo pastatyta keletas krovininių laivų su branduoliniais reaktoriais. Tai JAV atominis laivas „Savanna“. Jis perėmė vardą pirmojo laivo, kuris bandė perplaukti Atlantą varomas garo mašina.

Vokietijoje buvo pastatytas atomlaivis „Otto Hahn“, pavadintas fiziko, Nobelio premijos laureato Oto Hano (1879-1968) vardu.

Japonijoje taip pat buvo nuleistas į vandenį atominis laivas „Mustso“.

Visi šie laivai kaip komerciniai buvo nerentabilūs, nes ne visi uostai juos įsileisdavo.

Taip pat brangu yra aptarnauti atominius laivus. Išlaidų nepaiso tik kariškiai.

Todėl daugelyje didelių jūrinių valstybių karinėse pajėgose yra povandeninių laivų su branduoliniais reaktoriais.