Perpelių fenomenas žavi mokslininkus

Nė viena Kuršių marių žuvis nesulaukė tiek mokslininkų ir ekologų dėmesio kaip perpelė. Prieš šimtmetį vienos gausiausių Kuršių marių žuvų netgi buvo išnykusios, o praėjusio amžiaus pabaigoje vėl atsikūrė. Atlikta daug perpelių sugrįžimo tyrimų, surengtos net kelios tarptautinės konferencijos. Lietuvos hidrobiologų draugija išleido mūsų šalies ir užsienio mokslininkų straipsnių rinkinį apie perpeles.

Neršdamos leidžia garsus

Perpelės yra didžiausios Baltijos silkinės žuvys. Jos gali gyventi ir druskėtuose ir beveik gėluose vandenyse. Suaugusios perpelės būna iki 60 centimetrų ilgio ir 1,5 kilogramo svorio. Perpelių mailius laikosi mariose ties sraunumomis, o rudeniop su vyraujančia vandens srove išplaukia į priekrantę, kur gyvena smėlio seklumose. Vėstant vandenims traukiasi į gilumas.

Velkamais tinklais suaugusios perpelės buvo sugautos ir 75 metrų gylyje, kur tvyro tamsa ir vidutinė vandens temperatūra yra keturi laipsniai. Šaltąjį metų laiką perpelės praleidžia būriuose kartu su strimelėmis ir menkėmis.

Pavasarį perpelės patraukia į viršutinius vandens sluoksnius ir telkiasi priekrantėje. Jos neršia 3–4 metų amžiaus, kai kūno ilgis pasiekia 27 ir daugiau centimetrų, o svoris per 140 gramų. Pietryčių Baltijos perpelių būrių nerštavietės yra Kuršių mariose, Nemuno žemupio intakų smėlėtose seklumose. Neršto metu – gegužę ir liepą – perpelės į didelius būrius telkiasi ties Ežios delta, Ventės ragu. Neršia jos prieblandoje. Gamtininkai pastebėjo, neršdamos žuvys plaukioja, nugaromis braukia vandens paviršių ar net iššoka į orą. Tuomet sakoma, kad vandens paviršius „verda“. Kyla ir plerpimą primenantis garsas. Iš to ir kilo jų lietuviškas pavadinimas.

Daug kaulų, bet gardžios

Perpelių maistinės savybės geriausios yra prieš nerštą. Jos turi daug kaulų, todėl paruošti šias žuvis reikia įgūdžių.

Atskirose Vidurio Europos šalyse yra susiformavusios šių žuvų ruošimo ir valgymo tradicijos.

Lietuvos pamariečiai perpeles sūdė arba troškino pagardinę prieskoniais. Perpeles tinka kepti ir jų sultyse įvyniojus į foliją.

Žvejyba klestėjo ir sunyko

Prieš nerštą perpelės gaudomos valiniais tinklaičiais. Geriausia jas gaudyti Baltijos priekrantėje 6–10 metrų gylyje ir Kuršių marių vidurinėje dalyje ties sraunumomis.

Perpelių laimikiai Kuršių mariose ir Baltijos jūroje smarkiai kito. 1891–1960 metais vidutiniai laimikiai per metus pietryčių Baltijoje siekė iki 86 674 kilogramų. Dosnūs būdavo atskiri metai. 1898 metais sugauta 406 425 kilogramai, 1918 metais 324 500 kilogramų, 1940 metais net 474 700 kilogramų perpelių.

Kuršių mariose vidutinis daugiametis vidurkis sudarė 12 651 kilogramą. Daugiausiai sugauta 1938 metais – 78 tonos. 1948 metais dar sugautos 58 tonos. Vėliau perpelių sparčiai mažėjo. Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio šių žuvų Kuršių mariose nebesugauta – jos neįtrauktos į verslinių žuvų laimikių apskaitą. Perpelių nykimas siejamas su aplinkos tarša. Į Lietuvos ir aplinkinių Baltijos šalių, kurių upės priklauso Baltijos jūros baseinui, retų ir nykstančių žuvų sąrašus perpelės įtrauktos tik 1992 metais.

Perpelėms – pasaulio dėmesys

Baltimorėje (JAV) 2001 metais vyko tarptautinė konferencija „SHAD – 2001“, kur pirmą kartą atkreiptas dėmesys į silkinių žuvų nykimą.

2005 metais Prancūzijos mieste Bordo vyko konferencija, skirta migruojančioms žuvų rūšims. Tarp jų nemažai dėmesio skirta ir Atlanto perpelėms.

Daug mokslinių pranešimų apie Europos perpeles buvo pateikta XI ir XII tarptautiniuose ichtiologų kongresuose, kurie vyko 2004 metais Taline ir 2007 metais Dubrovnike.

Perpelės yra įtrauktos į „Berno konvencijos“ sąrašą. Tai reiškia, kad jų bandos būklė ypatingai stebima pagal ES gamtinių bendrijų apsaugos „Natura 2000“ sutartį.

Baltijoje žuvys atsikūrė

Nuo 1995 metų pavasario pietryčių Baltijoje ir aplinkinėse lagūnose, taip pat ir Kuršių mariose, perpelių tuntas pradėjo didėti. Jų jau sugauta jūroje velkamais tinklais ir valiniais tinklaičiais gaudant strimeles.

Tikslios perpelių tunto atsigavimo priežastys iki šiol nėra aiškios. Galėjo lemti tai, kad sumažėjo vandens tarša, įtakos galėjo turėti ir daugiamečiai šių žuvų būrių gausos svyravimai.

Spėjama, kad pietvakarių Baltijos lagūnose nuo XX a. paskutinio dešimtmečio įsikūrė iš Šiaurės jūros atplaukusios jaunos žuvys. Jos sudarė iš dalies atskirtą būrį Baltijoje. 2004 metais Baltijos priekrantėje ir Kuršių mariose Lietuvos ir Kaliningrado srities žvejai verslininkai sugavo 44 069 kilogramus, o 2007 metais net 59 566 kilogramus perpelių. Perpelių gausa pasiekė XX a. vidurio lygį – jų verslinės žvejybos klestėjimo laikus.

Prieš trejus metus Lietuvos aplinkos ministerija leido pradėti perpelių verslinę žūklę Kuršių mariose ir Baltijos priekrantėje. Tuomet jų laimikiai kai kuriais metais sudarė apie 50 tonų.

Knygos apie atskiras žuvis

Iš mokslinių straipsnių sudaryta monografija „Perpelė“ yra tęstinio leidinio „Žuvininkystė Lietuvoje“ VII dalis.

Straipsnius recenzavo Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto zoologijos katedros dr. doc. Egidijus Bukelskis ir Ekologijos instituto Jūros ekologijos dr. Rimas Repečka. 164 puslapių knyga, kurios tiražas 500 egzempliorių, išleista prieš kelias dienas.

Monografija „Perpelė“ pratęsė Lietuvos mokslininkų tradicijas ruošti knygas apie atskiras žuvų rūšis. Joje yra devyni moksliniai straipsniai, kuriuos rengė penkiolika trijų šalių autorių. Tai kol kas analogų neturintis mokslinis darbas anglų ir lietuvių kalbomis.

Prieš tris dešimtmečius pradėtos leisti tikslinės knygos atskiroms žuvų rūšims lietuvių kalba. Lietuvių kalba išleistos knygos: „Upėtakiai“ (1967 metai), „Žiobris“ (1969 metai), „Lynas Lietuvoje“ (1969 metai), „Karpis“ (1986 metai), „Lydeka“ (2002 metai), „Atlantinė lašiša“ (2002 metai). Rusų kalbomis išleistos knygos apie sterkus (1974 metai) ir skersnukius (1984 metai).

Paneigė klaidingus teiginius

Knygoje apie perpeles apibendrinti Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos mokslininkų pastarųjų metų tyrimų rezultatai. Atliktas visų rašytinių šaltinių apie šią žuvų rūšį registras.

Knygoje apibendrinta naujausia tyrimų ir stebėjimų informacija apie perpelių laimikių kaitą Šiaurės ir Baltijos jūrose bei aplinkinėse lagūnose Vokietijoje ir Lenkijoje. Nemažai darbų paruošta apie Kuršių marių ir Lietuvos priekrantės perpeles. Išsamiai net keli autoriai aprašė perpelių bandos pietryčių Baltijoje ir Kuršių mariose atsigavimo seką pastarąjį dešimtmetį. Duomenys liudija, kad perpelės ir ankstesniais amžiais šiame Europos regione išnykdavo, o po pertraukos vėl atsirasdavo. Todėl jų išnykimo pietryčių Baltijoje XX amžiaus antroje pusėje negalima sieti vien tik su vandens kokybės pablogėjimu.

Gamtosaugininkai stebėjo perpelių atsigavimą ir pagerėjusias sąlygas nerštavietėse bei mailiaus laikymosi vietose Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėse. Ypač daug dėmesio skirta iki šiol dar mažai mokslininkų nagrinėtiems klausimams apie skirtingų amžiaus grupių perpelių mitybą ir apsikrėtimą parazitais.

Surinkti ir paskelbti stebėjimų duomenys liudija, kad susivieniję įvairių Baltijos šalių ichtiologai, tirdami Atlantines perpeles, pamažu atskleidžia dar vieną Baltijos jūros aplinkos kaitos fenomeną.