Žuvisaugoje ir žvejybos versle būtina tvarka


2005-12-23
Kazys GaigalasBiologijos m. dr., visuomeninis aplinkosaugos inspektorius
Žuvisaugoje ir žvejybos versle būtina tvarka

Žuvisaugoje ir žvejybos versle būtina tvarka

Iš senųjų žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo inspektorių būrio Klaipėdos regione berods likau vienas. Kokie buvo mano bendražygiai, kaip jie dirbo ir ką gero nuveikė, atgaivinu prisiminimus laisvalaikiu paskaitydamas užrašus sistemingai Viktoro Bergo nurodymu vestame dienoraštyje. Šį kartą noriu inspektoriškai pakomentuoti tiktai keletą “Klaipėdoje” aptiktų publikacijų.

Kas stebina

Mane didžiai nustebino informacija “Žuvų dar yra”, skelbta gruodžio 2 d. “Jūroje”. Joje teigiama, kad Lietuvos ir Rusijos atstovai, susitikę lapkričio pabaigoje Kaliningrade, sutarė 2006 m. padidinti karšių, sterkų ir stintų sužvejojimo limitus. Už limitų padidinimą Lietuvai iki 1070 tonų protokole pasirašė Lietuvos delegacijos vadovas, Žemės ūkio ministerijos sekretorius R. Čeponis ir Rusijos žvejybos federalinės agentūros vadovo pavaduotojas P. Jefanovas. Natūraliai kyla klausimas – kam ir dėl ko prireikė tokio farso žinant, kad tikrovėje minėtų trijų rūšių ir kitų vertingiausių žuvų ištekliai Kuršių marių baseine yra ištikti depresijos ir todėl atėjo laikas sumaniai juos tausoti. Jau 2004 m. tų žuvų limitai arba kvotos liko neįvykdytos. Pavyzdžiui, karšių limitas 427 t buvo išgaudytas 91 proc., o sterkų 123 t – 88 proc. Šiemet kvotų likučiai bus kur kas didesni, jeigu nefalsifikuosime statistikos. Ko dar nėra buvę, - iki gruodžio pradžios Drevernos ir Rusnės bendrovių žvejai karšių ir sterkų metines sužvejojimo kvotas pajėgė įvykdyti tiktai apie 50 procentų ir jau padžiovė tinklus dėl verslo nuostolingumo. Apie limituojamų žuvų ir plėšrūnų – lydekų, sterkų, vėgėlių ir ungurių, išteklių išsekimą mariose su intakais žino ne tik drąsesni ichtiologai, žvejai verslininkai, bet ir žvejai mėgėjai, dažnokai padejuojantys žiniasklaidoje.

Kertam šaką, ant kurios sėdim

Antroji publikacija “Jūroje” – “Priekrantėje pasirodė pirmosios stintos” man, kaip verslinės ichtiologijos specialistui, yra įdomesnė ir žuvisaugos aspektu reikšmingesnė. Joje esantis teiginys – “tinklų daugiau nei žuvų” liudija, kokia yra netvarka. Apie tai, kad nereikia skatinti ir intensyvinti žvejybos verslo jūroje ties įplauka į marias, naudojant statomųjų tinklaičių užtvaras, anksčiau esu rašęs ne vieną kartą. Prieš šeimininkes, norinčias paįvairinti Kūčių vakarienę maloniai agurkais kvepiančiomis stintomis, nesu nusiteikęs. Tačiau žinotina ir tai, jog, nesaikingai kirsdami šaką, ant kurios patys sėdime, po kurio laiko galime prarasti ir tai, ką dar turime. Juk buvo laikai, kada Baltijos priekrantėje dabartinio žuvų gaudymo nebuvo. Tačiau ne tik klaipėdietės ganėtinai apsirūpindavo pigiomis (po 50 kap. už kg) šviežiomis įvežtinėmis ir kitomis žuvelėmis iš marių ir jų intakų.

Kaip greitai galima išsekinti praeivių stintų (užaugančių ir subręstančių jūroje, o neršiančių gėluose vandenyse) lokalines populiacijas, nevykusiai organizuojant verslą ir žuvivaisą, pateikiu štai tokias žinias. Baltijsko priekrantės ir Aistmarių žvejų seniau sugautų stintų gerą skonį rusės šeimininkės jau pamiršo. Latvės šeimininkės dar neseniai garsėjusių Rygos įlankos stintų dabar vis dažniau ieško su “žvake” ant prekystalių ir šykščiose žvejų laivų prieplaukose. Mat per 40 metų labai žuvingoje įlankoje oficialiai užregistruoti tų žuvų laimikiai nuo 2930 tonų pastaraisiais metais yra sumažėję daugiau kaip dešimt kartų.

Senoji kontrolė – geresnė

Senoji žvejybos verslo kontrolė, palyginti su dabartine, buvo geresnė ir rezultatyvesnė. Nuo 1958 m. pradėjus taikyti vertingųjų žuvų – karšių, sterkų, žiobrių ir sykų, gaudymo limitavimą, kaip veiksmingą žuvisauginę priemonę, inspekcinės tarnybos žinodavo, kiek ir kokio tipo tinklų reikia leisti žvejams naudoti. O kad nebūtų piktnaudžiavimo ir brakonieriavimo, visi žuvininkystės ūkių tinklai būdavo plombuojami arba numeruojami kitokiais žymekliais, gautais centralizuota tvarka. Esant tokiai tvarkai, valstybiniai, visuomeniniai inspektoriai ir net patikimesni žvejai verslininkai rastus be privalomų žymeklių tinklus išimdavo kaip brakonieriškus ir aktuodavo kaip bešeimininkius. Kadangi dabar tokia “žiauri” teisinė norma nepraktikuojama, tapo nebeaišku, kokį poveikį žuvų ištekliams daro oficialioji verslinė apmokama žvejyba ir kokią žalą daro žuvų išteklių atsikūrimui nelegalus verslas. Esant tokiai situacijai ir trūkstant privalomo geranoriško susišnekėjimo tarp dabartinių gamtosaugininkų, mokslo darbuotojų ir žvejų verslininkų, žuvininkystės rytojus Kuršių marių baseine ir Baltijos priekrantėje tapo gana miglotas. Dėl konstatuoto vertingųjų taikingųjų ir plėšriųjų žuvų populiacijų mažėjimo žvejai verslininkai kaltina neefektyvią žuvisaugą ir brakonieriavimą, o šaunioji žvejų mėgėjų “armija” su savo vadais vis dažniau pakalba, kad dėl pablogėjusios situacijos žuvininkystėje yra daugiausiai kalti visi kiti žūklautojai, bet tiktai ne jie.

Ar pavyks sėkmingai įvykdyti 2006 m. skirtas žuvų išgaudymo kvotas ir kokių rezultatų duos ruošiama žuvininkystės reikalų strateginės pertvarkos programa, patarsime kitais metais, kai Vilniuje susirinkę tarpvalstybinių institucijų atstovai vėl tarsis dėl žuvų kvotų pasidalinimo ir žvejybos verslo radikalesnio organizavimo.