Ar esate patenkinti rinkimų rezultatais?
Savaitės apklausa:
0
Alanas Chošnau nešvenčia savo gimtadienių
2003-07-12
Kristina KANIŠAUSKAITĖ
ŠEŠTADIENIO INTERVIU
Alanas Chošnau nešvenčia savo gimtadienių
28-erių metų dainininkas Alanas Chošnau juokauja esąs 19-os, sakosi savo gimtadienių nešvenčiąs ir jų nesureikšminąs: “Man tai eilinė diena, kaip ir bet kuri kita”. Palangoje Alanas vieši savaitgaliais, Vilniuje būna šiokiadieniais, o į Kauną važinėja įrašyti savo naujojo albumo, apie kurį kalba itin paslaptingai.
- Kas rašo žodžius tavo dainoms?
- Žodžiai Rūtos Mėlynės. Ji ir pirmajam mano albumui juos rašė. Dabar sėkmingai bendradarbiaujame toliau, tai duoda didelių ir “fainų” vaisių.
- Dabartinės tavo dainos. Kaip galėtumei jas apibūdinti?
- Nenorėčiau išskirti kažkurios vienos jų. Jos visos man artimos, į jas įdedu visą savo širdį. Jos labai skirtingos, savitos.
- Jei reiktų keliais žodžiais apibūdinti tavo gyvenimą. Ką pasakytum? Koks jis?
- Įvairus. Ir aš dėkoju tiktai Dievui už tai. Džiaugiuosi visu tuo, kas vyksta aplink mane. Džiaugiuosi visais žmonėmis, kurie mane supa, su kuriais aš bendrauju.
- Tu optimistas?
- Jokiu būdu ne pesimistas. Labai nenorėčiau juo kada nors tapti.
- Turi tau artimą žmogų?
- Ne.
- Nepasigendi jo ir neieškai?
- Kodėl aš turiu jo ieškoti? Skelbimų į laikraštį tikrai neduodu.
- Ar lengvai į savo gyvenimą įsileidi naujus žmones?
- Gal kažkada buvau atsargus, bet dabar pagalvojau, kodėl turėčiau būti atsargus? Bandau įsileisti visus, kurie man kažkiek patinka, patraukia ar sužavi. Kartais juose pats kažką įžvelgiu. Nesu uždaras ir nemėgstu aplink save statyti sienų, man patinka žmonių draugija. Kartais patinka pasimėgauti savo paties draugija, bet, būdamas vienas, nesijaučiu vienišas. Bendraudamas su žmonėmis stengiuosi nuo visko atsiriboti. Būnu tik Alanas. Dažnai žmonės atsineša jau suformuotą įvaizdį, kurį “pastato” tarp savęs ir manęs, tačiau jei jie tai patrauktų, pamatytų visiškai kitus vaizdus, o ir bendrauti būtų lengviau. Bendraudamas su aplinkiniais stengiuosi būti savimi. Būnu toks, koks esu.
- Akys – sielos veidrodis. Ar sutinki su tuo?
- Apie žmogaus akis galima daug pasakyti. Man patinka žiūrėti į akis. Žvelgdamas į jas daug ką suprantu, pajuntu, užsimezga kontaktas, bet įskaityti jose nieko nebandau. Nesu būrėjas.
- Ar tiki Dievą?
- Jei nebūtų Dievo, nebūtų ir mūsų.
- Ar turi autoritetą ar žmogų, kuriuo žaviesi?
- Savo gyvenime autoritetų neturiu. Kažkada vaikystėje ir paauglystėje turėjau. Juo buvo mano tėvas. Tiesa, jis ir dabar yra mano autoritetas, aš visada žiūrėjau, kaip jis elgiasi, bendrauja, pataria. Mes su juo bendraujame artimai. Tai labai svarbus žmogus mano gyvenime.
- Jis nuo tavęs gana toli, Jordanijoje. Ar dažnai susitinkate?
- Jis neseniai buvo pas mane atvažiavęs į svečius. Ne, ne į svečius, tiesiog pas mane, nes tai, kas yra mano, yra ir jo, o atstumas nekliudo ir negali kliudyti, kai širdyje kažkas yra, atstumas tiesiog neegzistuoja.
- Iš tolimų kraštų parsiveži naujų idėjų ar minčių?
- Nereikia nieko parsivežti, nes viskas yra manyje. Aš turiu kažką autentiško savyje. Viskas many.
- Sugrįžkim trumpam į tavo vaikystę. Koks tu tada buvai?
- Bandau prisiminti, regis, apie ateitį tada visai negalvojau. Buvau patrakėlis. Kvailiojau. Buvau vaikas, norintis viso pasaulio, visko, ką pamatydavau.
- Ar tas vaikas, kuris buvo tavyje, jau užaugo?
- Ne. Jis neužaugo ir niekad neužaugs. Kiekvienas turi tą vaiką savyje ir kuo dažniau jį išleis, tuo geriau bus. Visai taip, kaip A.de Sent-Egziuperi “Mažajame prince”.
- O tu dažnai jį išleidi?
- Tai aišku. Kodėl turėčiau jo neišleisti?
- Esi pakankamai dėmesingas savo draugams?
- Visaip būna. Kartais dėmesio skiriu tikrai per mažai, bet visada bandau jo skirti pakankamai. Bandau įsivaizduoti jo vietoje save ir pagalvoju, kaip šioje situacijoje elgčiausi aš. Tai, mano manymu, labai svarbus aspektas.
- Kada tavo gimtadienis?
- Liepos 11-ąją.
- Kokias gėles mėgsti gauti ir dovanoti?
- Raudonas rožes.
- Pati gražiausia dovana, kurią galima padovanoti?
- Draugiškumas, geras žodis, buvimas šalia, kada žmogui sunku, palaikymas – tai didžiausios dovanos, kurias turėtume dovanoti vieni kitiems. Meilė lieka meile, o daiktai – daiktais.
- Ar daug tavo gyvenime meilės?
- Daug. Nuo pat gimimo. Aš ir gimiau iš jos. Kiekvieno mūsų gyvenime jos daug. Tik ne visada pastebime. Nereikia laukti, kol kas nors duos, reikia pačiam duoti. Ne tik meilę, bet ir gerumą, šilumą. Viskas sugrįš.
- Koks yra meilės receptas?
- Receptas? Nėra. Tai ne receptas. Negaliu apibūdinti. Tai tikrai ne 150 gramų miltų, tikrai ne.
- Vieną kartą jau dalyvavai realybės šou, gal buvo mažai ir norėtum dar kartą pabandyti?
- Negaliu pasakyti. Pagalvočiau. Tikrai.
- Su kuo bendrauji iš realybės šou dalyvių šiandien?
- Susitinku tik su vienu žmogumi. Stano. Dažnai susiskambiname, o su kitais susitinkame atsitiktinai gatvėje ar kavinukėje.
- Dėkoju už pašnekesį.
