Kauno dramos teatro pastato rekonstrukcija padiktuoja netradicinius teatralų projektus

Pasak Dramos teatro meno vadovo Gintaro Varno, sunkūs laikai - geri laikai. Šį paradoksalų posakį jis patikslina taip: geri tuo, kad mobilizuoja. Baigsis remontas, ir iš ekstremalaus būvio bus sugrįžta į normalų. Todėl šį sezoną teatre pradėtas fotografijos ir kino projektas “Teatro herojai teatro griuvėsiuose”, atspindintis neramią teatro dabartį.

Rupios kasdienybės fone

Jau realizuotos dvi šio projekto dalys. Išleistas 2007 m. teatro kalendorius ir pagal Gintaro Varno idėją sukurtas Juozo Javaičio filmas “Paranormalūs reiškiniai Kauno dramos teatre”, kuris po Kalėdų parodytas per LTV 2.

Teatro kalendoriaus (dizaineris Ignas Maldžiūnas) puslapiuose apsigyveno Andriaus Ciplijausko nufotografuoti repertuaro spektaklių veikėjai, “įrėminti” materialiojoje rekonstruojamo teatro kasdienybėje. Karalius Artūras (Saulius Balandis) išeina pro aptriušusias duris, Jūratės Onaitytės Heda Gabler taikosi pistoletu tarp išverstų mūro sienų, devynioliktojo šimtmečio elegancija spinduliuojanti Gražinos Balandytės Teta iš spektaklio “Dona Rosita, arba Gėlių kalba” pozuoja šalia numintų statybininko “kamašų”...

Juozo Javaičio filme “Paranormalūs reiškiniai Kauno dramos teatre” ne tik rodomi spektaklių fragmentai, bet ir personažų klajonės po teatro griuvėsius. Kiekvienas įvertina juos iš savo varpinės. Porelė iš komedijos “Savižudis” blaškosi po pastatą ieškodama bufeto ir ima riebiai keiktis išgirdusi, kad jis dar tik tolimoje ateityje atsiras. Gyčio Ivanausko Raskolnikovas laksto teatro stogais, balansuodamas ant mirtino pavojaus ašmenų. Milė Šablauskaitė - ponia Cuker (“Nekalti”), užtraukusi dūmą, stačiokiškai drebia: “Reikėtų čia viską padegti, bet netgi dujų nėra”...

Adrenalino porcija kūrybai

Kaip veikia kūrybos procesą ilgalaikė griuvėsių ir statybos apsuptis?

“Labai sunkus laikas buvo pavasarį, kai vienu metu susirgo keletas aktorių, užimtų pagrindiniame repertuare. Buvo likę gal tik du trys spektakliai, kuriuos galėjome vaidinti. Dėl remonto kai kurie pastatymai apskritai kol kas laikinai nerodomi”, - vardija teatro meno vadovas Gintaras Varnas.

Kol kas, G. Varno nuomone, remontas dar nėra virtęs neigiamąja jėga. “Vaidinome “Nusikaltimą ir bausmę” beveik nešildomoje, pusiau apgriautoje salėje. Aktorių azartas uždegantis. Publika susikaupusi, nors žiūrovai sėdi su paltais. Sakyčiau, tokia atmosfera netgi padeda gimti menui”.

Jauna žiūrovė J.Javaičio filme entuziastingai sako: “Normalų teatrą matėme daug kartų, o nusiaubto - ne. Norisi pamatyti savo akimis”.

Tačiau ilgalaikis diskomfortas - joks pliusas. Nepatogumai gali atrodyti egzotika publikai, kuri čia lankosi kartkartėmis. Teatralams dirbti reikia kasdien. Pavyzdžiui, aktoriai prieš spektaklį grimuojasi pokario sąlygomis - dekoracijų gamybos ceche.

“Priklausome nuo Vyriausybės kasmet skiriamų rekonstrukcijai lėšų. Pinigai diktuoja ir darbų apimtis bei tempus. Bijau, kad jei Didžioji salė nebus galutinai suremontuota per artimiausius porą metų, žiūrovai teatrą gali užmiršti. Jis tiesiog dings iš kultūrinio žemėlapio, o mes virsime šmėklomis”, - pastebi G.Varnas.

Pastaba neatsitiktinė - rekonstrukcija atgaivino teatro pastato istoriją bei seną legendą apie vaiduoklį.

Dramos teatro pastatas - tai 1928 metais atidarytas Vladimiro Dubeneckio projektuotas kino teatras “Metropolitain”. Buvusiame kino teatre po Kauno jaunojo žiūrovo teatro reorganizavimo įsikūrė Kauno valstybinis dramos teatras. Teatro senbuviai užsimena pastato palėpėse ir koridoriuose matę šmėklą - buvusį kino teatro savininką žydą. Esą jis nusižudė, kai publika nėjo žiūrėti jo demonstruojamų neholivudinių filmų.

Naujos erdvės ir atributai

Ne tik griuvėsiais gyvenantis teatras išnaudoja ir rekonstruojant teatrą sukurtas erdves. Prieš mėnesį pasibaigė Karlsono videomeno ir fotografijos konkursas, kuriam pateikti geriausi darbai demonstruojami ant teatro stogo.

Architekto A. Kančo suprojektuota stiklinė galerija, iš kurios atsiveria Kauno panorama ir kaip ant delno matyti teatro stogai, padiktavo sumanymą šiuos stogus papuošti teatrui skirtais videomeno ir fotografijos darbais. Rugsėjį paskelbus Karlsono konkursą, teatras sulaukė apie 30 tokių darbų, iš kurių buvo atrinkti trys geriausi. Lapkričio pabaigoje teatre vykusiame Multimedijos meno festivalyje “CENTRAS6” konkurso laimėtojais paskelbti Donatas Zazirskas (už animacinį filmuką “Be teatro nėra gyvenimo”), Anastazija Žilionytė ir Justina Stučinskaitė (už fotoanimaciją “Ežiai”) ir Saulė Norkutė (už videomeno darbą “Teatras - maras”). Su šiais jaunais menininkais teatras tęsia bendradarbiavimą. Ateityje žiūrovai jų naujų darbų pamatys ant pastato stogo, internetinėje Kauno dramos teatro svetainėje ir reklamoje.

Projektą “Teatro herojai teatro griuvėsiuose” planuojama tęsti tol, kol bus rekonstruotas visas Kauno dramos teatro pastatas. Jo tikslas - įamžinti istorinio objekto transformaciją ir kūrybinę teatro atmosferą šių permainų laikotarpiu.