Pinigai visuomet susieti su rizika: norėdamas uždirbti – gali sudegti.

Dobradziejus Kazlodojevas Auros lopytojas

Vaistas nuo bejėgystės

Miesto gyventojai piktinasi, kad grafitininkai visokiais ženklais ir nešvankybėmis teplioja namų sienas, o miesto valdžia tik skėsčioja rankomis: o ką mes galim jiems padaryti?!

Kada jau šitaip, tokiai bejėgystei gydyti yra vienas labai geras vaistas. O būtent: šalia tų teplionių reikia užrašyti šlovinantį arba pagiriantį šūkį miesto valdžiai. Argi apsikęs tau miesto vairininkai, matydami prieš akis tokias nepelnytas pagyras ir liaupses? Žinoma, kad ne! Tada bus duota “iš viršaus” komanda nušveisti tuos gyrių gyrius. Kartu, žinoma, bus nuvalyta ir grafitininkų “peckionė”.

Tai ne tik teorinis samprotavimas. Taip jau yra buvę, kai tepliotojai buvo apipaišę tiltą Liepų gatvėje. Tik ne pagiriamąjį žodį, o kažkokį keiksmą ant valdininkų galvos buvo užvelėjęs nežinomas komediografas. Bet ir keiksmažodis padėjo – jau kitą dieną tiltas buvo baltai nušveistas. Ir tai suprantama: kas gi tau norės, kad tavo pavardę dar lydėtų kažkokia pašutusi nešvankybė.

Skurdumo požymis

Įžvalgūs ir mąslūs žmonės pastebėjo, kad blogai, jei šalyje vyksta daug loterijų. Esą, kai žmogus turi darbą ir uždarbį, jis laimę loterijoje ir žaidimuose bando nebent iš smalsumo, malonumo ar dyko buvimo. O mūsų žmonės lošia, kad išloštų. Kiekvienas tikisi “aukso puodo”, kad galėtų iš skurdo išsivaduoti ir savo gyvenimą sutvarkyti. Taigi loterijos – skurdumo požymis.

Vaidinimas poliklinikoje

Pirmas veiksmas – prie langelio

Veikėjai: daktarai, medicinos seselės ir pacientai

Vienoje poliklinikoje, viename koridoriuje būrelis suvargusių pacientų, užgulę registratūros langelį, kantriai rymojo. Langelių keturi, o registratorių galvelės kyšo tik dvi. Kitos tuo metu maloniai tarpusavyje plepa, užgerdamos kavute iš termoso ir vaizduoja, kad nemato, kas darosi kitoje “barikadų” pusėje – už stiklu ir lentomis atitvertos teritorijos.

Kompiuterių amžiuje poliklinikos bitelės lyg sovietmečiu nervingai naršė medinėse, vos besilaikančiose lentynose ir stalčiuose sukištas pacientų ligos korteles ir svaidė replikas: “Nėra jūsų kortelės. Kada buvote pas gydytoją? Eikite pas savo seselę, ieškokite”.

Antras – prie daktarės durų

Eilė – kaip pas kunigą išpažinties. O daktarės dar nėra. Jau valandą vėluoja, bet niekas nežino, kodėl vėluoja ir kada ateis. Visi laukia ir keikia valdžią, sako, kad “prie ruso” eilių nebuvo. Politinė diskusija dar labiau kaitina atmosferą, kai kas griebiasi už širdies.

Pagaliau atplasnoja gražutė gydytoja ir, neatsiprašiusi už vėlavimą, neria į kabinetą. Visi užgula duris, situacija primena grumtynes, bet durys neatsiveria. Mat, atlėkusi iš kitos darbovietės, gydytoja stiprinasi kava, kurią jai paruošė medicinos seselė.

Neiškentusi įtampos viena pensininkė bėga į registratūrą ir rodo talonėlį, kad prieš dvi savaites paskirta valanda jau seniai praėjo, o eilė pas gydytoją dar nepajudėjo.

Sfinkso veidu registratorė tarsteli: “Norite be eilės, mokėkite 20 litų – ir jokių problemų”.

Smarki moterėlė staigiai nutyla ir ramiai atsisėda prie durų.

Trečias – daktaro kabinete

Pasistiprinusi gydytoja vis kažką rašo ir rašo, net akių nepakelia. Paciento veido nemato, jo nieko neklausia. O, kaip dažnai pasitaiko, medicinos seselė niekaip neranda paciento kortelės. Išsigandusi moterėlė bėgte bėga į registratūrą jos ieškoti ir ilgam dingsta. O seselė tik nusišypso, užkanda saldainiuką ir per tą laiką pavarto žurnalą.

Už durų stovintieji nežino, ką daryti: eiti ar laukti, kol pakvies.

Pabaiga

Besistumdant, kas pirmesnis, ir besiaiškinant, kas gudresnis, pasirodė, kad pas vadinamąją šeimos gydytoją beveik visiems tereikėjo tik mažmožio – arba recepto vaistams, arba siuntimo pas specialistą.

O tiems, kas ryšis pas jį patekti, pasikartos ta pati istorija, tik, sako, pikantiškesnė...