Prieš 15 metų Baltijos kelio akcijoje, priminusioje pasauliui mūsų teisę į nepriklausomybę, dalyvavo kas trečias lietuvis

Šiandien nuo Vilniaus iki Lietuvos sienos su Latvija 44 vietose, kur 1989 metais stovėjo Baltijos kelio dalyviai, iš rankų į rankas, simbolizuojant solidarumą, bus perduodama gėlių puokštė. Tose vietose ir ten, kur stovi atminimo kryžiai, koplytstulpiai, akmenys, vyks iškilmingi renginiai. Po iškilmių Saločių pasienio punkte puokštė sugrįš į Vilnių, kur bus sudžiovinta ir saugoma kaip relikvija.

Važiavo ir miestai, ir kaimai

Baltijos kelias jau virto istorija, kurią daugelis mūsų gerai pamename, nes patys dalyvavome ją kuriant.

Artėjant Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nusikalstamo sąmokslo 50-osioms metinėms, Lietuvos Sąjūdis, Estijos Liaudies ir Latvijos Tautos frontai sutarė šią datą paminėti bendru renginiu. 1989 metų rugpjūčio 23-iąją nuo Vilniaus iki Talino į 650 kilometrų ilgio gyvąją grandinę susijungė per pusantro milijono Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių, taip patvirtinančių savo valią gyventi nepriklausomose valstybėse. Vien mūsų tautiečių - nuo senukų iki kūdikių - petys petin sustojusių Baltijos kelyje, buvo beveik milijonas, teigia istorikai. Lietuvoje tą vasarą buvo surinkta ir daugiau kaip 1,5 milijono parašų po reikalavimu paskelbti negaliojančiais slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto protokolus, įteisinančius trijų Baltijos valstybių pasidalijimą kaip grobį.

Baltijos kelio koordinatoriumi Kaune buvo Sąjūdžio miesto tarybos narys, tuometinis Menininkų namų direktorius, aktorius Algimantas Norvilas. Dabar gyvenantis Vilniuje Kovo 11-osios akto signataras A.Norvilas prisimena: “Iš pradžių nebuvom tikri, kad pavyks užpildyti Kaunui numatytą autostrados atkarpą. Informacija iš Sąjūdžio grupių kolektyvuose ateidavo prieštaringa: vieni sakė, kad į Baltijos kelią važiuos mažai žmonių, kiti prognozavo tikrą antplūdį. Svarstėme, gal pakaks išvažiuoti į vietas prieš dvi tris valandas. Iki akcijos kulminacijos - 19.00 dar likus geroms keturioms valandoms, pakilome į orą lėktuvu apžvelgti autostradą ir jos prieigas. Vaizdas buvo pritrenkiantis: pamatėme iki pat dangaus dulkančius vieškelius. Atrodė, kad visa Lietuva plentais, šniūrkeliais, keliukais važiuoja viena kryptimi”....

Kaunui buvo paskirtas 20-ies kilometrų ruožas tarptautinėje trasoje M-12 ties Šilais, netoli Ukmergės. Į šią patriotinę akciją pakilo važiuoti apie 250 tūkstančių kauniečių. Nieko nuostabaus, kad dar prieš 17 valandą radijas paskelbė: beveik pusė Kauno ruožo jau užpildyta. Išvažiavusieji iš miesto apie 15 valandą ir vėliau į numatytą vietą nesuskubo. Tad žmonės susikibo rankomis ten, kur sulaukė Baltijos kelio apogėjaus, - kaimo keliuke, prie degalinės, parduotuvės...

Tai buvo stebuklas

Nepakartojami Baltijos kelio įspūdžiai daugeliui dalyvių neištrinamai įsispaudė atmintyje kaip ryškus filmas.

Aktorė Rūta Staliliūnaitė, mintimis grįždama į tą istorinį rugpjūtį, sako: “Tada į Kaunui paskirtą vietą Dramos teatras išvažiavo per vėlai. Pakliuvome į milžinišką automobilių kamštį ir nukakom gal tik 10 kilometrų už miesto. Artėjo apogėjus - 19 valanda, o mes buvome įstrigę kažkokio remontuojamo žvyrkelio pakraštyje... Buvo aišku, kad čia ir teks likti. Susikaupimo tyloje uždegėme žvakeles, padėjome gėles. Šiek tiek pavydėjau buvusiems įvykių epicentre, kad galbūt neišgyvenau to, ką patyrė jie. Bet paskui pagalvojau - kažin ar yra didelis skirtumas, kurioje vietoje patiri tą tragišką ir šviesią ekstazę. Juk Baltijos kelias buvo stebuklas, žmogaus gyvenime įvykstantis vieną kartą”.

“Į Baltijos kelią važiavau išėjęs iš Sąjūdžio Seimo posėdžio Vilniuje - buvau jo narys. Dar nebuvo tekę vairuoti mašiną taip susijaudinus, su ašaromis akyse. Įsijungiau radiją, kuris transliavo visą akcijos eigą. Artėjant prie Kaunui skirtos Baltijos kelio vietos, ant mano automobilio krito iš lėktuvų barstomos gėlės. Tą dieną atmintis išsaugojo nepaprastai ryškiai - jos vaizdus ir dabar regiu akyse”, - prisimena Menininkų namų direktorius Viktoras Valašinas.

Vienijo artėjančios laisvės nuojauta

1989-aisiais Lietuvos politinis gyvenimas dar laviravo tarp Sąjūdžio viešų pareiškimų dėl valstybės nepriklausomybės atkūrimo ir atsargaus LKP šūkio “Lietuva be suvereniteto - Lietuva be ateities”. Atsargumą pademonstravo ir dar neatsiskyrusios nuo TSKP Lietuvos komunistų partijos vadovas Algirdas Brazauskas, nedalyvavęs Baltijos kelyje. Tačiau tautos žingsniai nepriklausomybės link buvo vis tvirtesni.

Rengiantis Baltijos keliui, Kauno Menininkų namai, kuriems tada vadovavo aktyvus sąjūdininkas Algimantas Norvilas, virto svarbiausiu akcijos koordinavimo štabu. Jame kartu posėdžiavo Sąjūdžio žmonės ir tuometinės miesto valdžios atstovai, Valstybinės automobilių inspekcijos pareigūnai, įmonių vadovai, tardamiesi, kaip nuvežti į Baltijos kelią žmones autobusais, užtikrinti eismo saugumą ir tvarką. Atviro priešiškumo šiai akcijai neišreiškė ir LTSR Ministrų Taryba: ji rekomendavo kolektyvams savo nuožiūra spręsti, ar dirbti rugpjūčio 23-iąją.

Didžioji dalis Kauno įmonių ir organizacijų, kurių nesaistė gamybinis būtinumas, tą dieną nedirbo ir dalyvavo Baltijos kelyje su savo transportu. Autobusų užteko ne visiems norintiesiems. To meto įvykių kronikoje, fiksuotoje “Kauno tiesoje”, rasime ir tokią detalę: prašant žmonėms, neturintiems kuo nuvykti į Baltijos kelią, ten sutiko pasukti trylika reisinių miesto autobusų. Autobusų parko vadovybė tam neprieštaravo.

Tuometinis miesto Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, dabartinės Kauno tarybos narys Bronislovas Kučinskas, paklaustas, ar už bendradarbiavimą su Sąjūdžiu negavo pylos iš aukštesnių instancijų, sako: “Kad ir kaip keista - beveik ne, nors aš rėmiau Sąjūdį, dalyvavau jo renginiuose. Į Baltijos kelią išsirengiau su visa šeima, mano sūnui tada buvo tik aštuoneri, bet vežėmės ir jį. Rugpjūtį atostogavo Vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Staškūnas, aš jį pavadavau. Žinau, kad pirmininkas nebuvo patenkintas mano elgesiu. Pavaduodamas P.Staškūną, padariau dar vieną “nuodėmę”. 1989 metais parduotuvėse labai trūko mėsos, didžiąją jos dalį iš Lietuvos išveždavo į Rusiją. Tuo buvo piktinamasi ir Sąjūdžio mitinguose. Tų metų rugpjūtį pasirašiau miesto Vykdomojo komiteto potvarkį, kad kauniškis Mėsos kombinatas sumažintų mėsos produktų tiekimą į Maskvą ir daugiau jų paliktų vietoje. Potvarkį įmonė vykdė gal porą savaičių, paskui apie jį sužinojo Vilniuje. Buvau iškviestas į Ministrų Tarybą “ant kilimo” ir gavau velnių”.

Iš lėktuvų lijo gėlėmis

Pagal Baltijos kelio organizatorių sumanymą ant žmonių grandinės iš lėktuvų buvo barstomos gyvos gėlės. Kauniškio kooperatyvo “Aviapaslauga” lėktuvai, pilotuojami lakūnų Kazio Šalčiaus ir Vytauto Tamošiūno, kilo net tris kartus, kol apskriejo visą ruožą. Į Baltijos kelio organizatorių prašymą atsiliepę gėlininkai prinešė tiek gražiausių žiedų, kad jie vos tilpo į kelis sunkvežimius.

“Vienas gėlių rinkimo punktas buvo Vilniuje, kitas - Kaune. Atvažiavęs į aerouostą Aleksote, pamačiau sunkvežimį, prikrautą gėlių tiek, kad linko jo lingės. Virš Baltijos kelio su AN-2 skraidė du kauniškiai lakūnai iš “Aviapaslaugos”. Tuometinės sukarintos organizacijos - Savanoriškos draugijos armijai, aviacijai ir laivynui remti vadas generolas Taurinskas uždraudė kilti jo žinioje esantiems lėktuvams. Tačiau ne visi to draudimo paisė: supartizanavo Biržų ir Panevėžio aviacijos klubai”, - pasakojo Algimantas Norvilas.

Akcijos koordinatorius sako gerai pamenąs, kaip į vieną iš kauniečių AN-2 įsiprašė filmuoti ir garsus lietuvių dokumentinio kino meistras, dabar jau miręs Robertas Verba: “Filmuoti buvo įmanoma tik pro atviras lėktuvo duris. Robertą Verbą tarpduryje pririšome, kad neiškristų. Tačiau pro tą angą mėtėme ir gėles, kurių lėktuve buvo kalnai - į kabiną galėjai tik keturpėsčias įšliaužti. Vakare, nusileidus lėktuvui, negalėjome nesikvatoti žiūrėdami į Robertą: jis buvo panašus į margutį - nuo galvos iki kojų apibertas įvairiaspalvėmis žiedadulkėmis”.

Pranašystės nugramzdino pačius pranašus

Suerzintas Baltijos kelio TSKP CK operatyviai priėmė isterišką pareiškimą “Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose”. Jame buvo gąsdinta laukiančia katastrofa, karine padėtimi ir net išsakytos neaiškios užuominos apie galimą šių tautų išnykimą. M.Gorbačiovas skambino A.Brazauskui ragindamas Lietuvoje daryti tvarką.

Tačiau seni partiniai stabdžiai jau neveikė. Praėjus mėnesiui po Baltijos kelio, pažangieji Lietuvos komunistai prabilo apie partijos atsiskyrimą nuo TSKP. 1989-ųjų gruodį įvyko vadinamosios lietuviškos skyrybos.

Katastrofa, kurią pranašavo TSKP CK, vis dėlto užgriuvo po pusės metų. Tik dėl padarinių apsirikta: Kovo 11-osios aktas įkalė vinį į Sovietų Sąjungos karstą.