Šis tas apie senovės lietuvių tikėjimą

Jeigu lyginsime su kitais kraštais ir tautomis, krikščionybė mūsų krašte yra nauja, Žemaitijoje nesiekianti dar nė 600 metų.

Dabar jau pagarbiau prabylama apie senovės lietuvių tikėjimą, nes gi lietuviai, žemaičiai priešinosi krikštui, nenorėjo išduoti ilgus amžius susiformavusio savo dvasinio gyvenimo. Jo neturėtume peikti, nes žinome tiek nedaug arba nieko. Siūlome šiek tiek žinių iš Sąjūdžio laikų spaudos.

Senovės lietuviai nebuvo netikintys. Jie giliai tikėjo Dievą. Tik šis buvo suvokiamas gamtoje - kaip pasaulio, šviesos ir tamsos, gyvos ir negyvos visumos kūrėjas, teisingumo, sutarčių globėjas, taikos, draugystės ir gėrio skatintojas. Apsireiškiantis saulėje, mėnulyje, vėjyje, žvaigždėse, girdimas miško ošime, paukščių čiulbesyje ir t.t.

Iš Dievo malonės

Todėl lietuviai jautė ypatingą pagarbą saulei, žemei, mėnuliui, žvaigždėms, ugniai, griaustiniui, medžiams, miškams ir t.t., nelaikydami jų dievais.

Didžiausia pagarba buvo teikiama saulei ir ugniai, kuri šviečia, šildo, daigina javus ir gimdo būtį. Šventyklose degė amžinoji, šventoji ugnis, kaip gyvybės ir galios ženklas, o namų židinyje – kaip kasdieninis Dievo malonės priminimas.

Pagarba, pavyzdžiui, ąžuolui buvo reiškiama už jo stiprumą ir grožį, kaip vyriškumo ir ištvermės ženklui. Nei ugniai, nei medžiui lietuviai nesimeldė.

Alkavietės

Lietuvių kulto apeigų vietos šventovės - alkos būdavo įrengiamos vaizdingose ir didingose gamtos grožiu vietose prie šventųjų girių, upių, ežerų. Žmogus čia pasijusdavo tarsi arčiau Dievo.

Tuomet įvykdavo dialogas mintimis su savimi, sąžine, dorumu.

Alkavietėse kaip vienas iš būtinų sakralumo elementų buvo aukštas stulpas. Tai - pasaulio stulpas arba pasaulio medis, vaizduojantis ryšį su trimis visatos pasauliais: dangumi, žeme, požemiu. Jis – ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tiltas iš praeities į dabartį ir ateitį, amžino gyvenimo priminimas.

Stulpo viršūnė įprasmino šiaurinę žvaigždę - kaip dangaus sukimosi ašies ir atramos vietą. Stulpas – tai Dievo pavyzdys visko pradžiai, atsiradimui ir darnios visumos kūrimui.

Minima, kad prie stulpo buvo pakabinamas avino kailis bei didelė javų ir žolynų puokštė.

Netoli – ir aukuras aukojimui. Aikštelės šone dengtas namas - šventykla, kurioje būdavo židinys su rusenančia amžinąja ugnimi. O prie didingo medžio - didžiulis akmuo, iš po kurio trykšta išminties ir gyvybės vandens šaltinis.

Šaltinį saugo vandenų globėjai žalčiai ir gyvatės. Dalis alkaviečių atliko ir žinyčių (observatorijų) funkcijas.

Akys – į dangų

Astronominiams stebėjimams atlikti tam tikruose tiksliai geometriškai parinktuose taškuose buvo įkasami stulpai ir akmenys. Nuolat stebint, fiksuojant dangaus šviesulių judėjimą, jų tekėjimo ir laidos ribas, žyniai tiksliai nustatydavo metų laiką, žemės darbų ir švenčių pradžią.

Jaunuoliai, iš prigimties turintys ypatingų gabumų ir gerą atmintį, buvo atrenkami ir mokomi žynių mokyklose. Manoma, kad vienas iš pagrindinių žynių ruošimo centrų Lietuvoje buvo Palanga.

Senovės lietuvių genčių įtakingiausiais žmonėmis buvo laikomi kunigai, kriviai, vaidilos, žyniai.

Garbingieji vardai

Krivis – genties pulko karys-šventikas, sulaukęs garbingo amžiaus ir turįs turtingą gyvenimo patyrimą. Jis mokė jaunuolius teisingos medžioklės, karo žygių gudrybių, papročių, ugdė tikrą ir teisingą vyriškumą.

Todėl gentainių išrinktas už išmintį bei dorumą ir buvo aukščiausiu viso dvasinio gyvenimo, papročių ir kulto apeigų mokytojas-dvasininkas.

Kunigas – genties vadas ir teisėjas. Gyvenęs pilyje, laikęs maisto atsargas, užtikrindavęs genties saugumą, vadovavęs medžioklei, žygiams ir gynybai.

Vaidila – dvasininkas, apdovanotas menininko talentu. Vaidilos sudarė gausiausią dvasininkų luomą. Jie, būdami puikūs dainininkai, muzikantai, vaidintojai, pasakoriai ir pan., dalyvaudavo visuose individualiuose ir masiniuose susibūrimuose, aplinkinėse gyvenvietėse, alkoje ar kunigo pilyje. Jie mokydavo jaunimą, globojo talentus. Vaidilų dėka buvo sudarytos sąlygos tinkamai iš kartos į kartą perimti liaudies išmintį ir papročius.

Vaidilutės – ypač gabios, pasišventusios mergaitės, jaunystėje kurstančios švariąją šventąją ugnį. Vėliau jos mokydavo bei auklėdavo apylinkės mergaites, merginas ir joms patardavo.

Alkose dvasinių-ritualinių apeigų atlikimui vadovavo kriviai, žyniai, vaidilos ir vaidilutės.

Dvasia gyvena

Lietuviai tikėjo pomirtiniu gyvenimu ir tuo, kad, žmogui mirus, jo dvasia atsiskiria nuo kūno ir suskyla į tris atskiras dvasines substancijas.

Pirmoji dvasinė substancija – dausia. Tai – žmogaus minties ir valios galia. Ji visų prasmingų žmogaus darbų ir poelgių įkvėpėja. Ji veikia sąmonę, protavimą, išmintį. Taip pat saugo bei organizuoja kūno gyvybinės energijos periodišką papildymą ir atnaujinimą.

Sakydavo seni žmonės: “A sau dvasioj mislija”. “Dvasia kūno ir kraujo neturi”. “Kvailas kaip avies dvasia”.

Milžinų dvasia

Šis subtiliausias žmogaus dausinis laukas jungiasi prie amžino genties dvasinio masyvo, kuris mūsų tautoje vadinamas “Protėvių, milžinų dvasia”.

Bendra tautų dvasinė visuma sudaro pasaulio žmonių dvasinę Būtį.

Į lietuvių dausią panaši senovės romėnų genties, šeimos tėvo, taip pat ir kiekvieno asmeninė dvasinė jėga – genijus.

Ką siela atspindi

Antroji dvasinė substancija – siela. Tai - žmogaus būdo, temperamento, vidinės emocinės energijos, jutimiškumo, jausmingumo, gyvastingumo ir sąžinės atspindys.

Ji tarpsta žmogaus skysčiuose – pagrindinai kraujyje. Tautosakoje minima, kad, parduodant sielą, visuomet pasirašoma krauju. Ir bet kokia sutartis sutvirtinama krauju, toks parašas – sakralinis.

Išlikę posakiai: “Sunku gydyti kūną, kai siela kenčia”. “Bjaurūs darbai tamsioj sieloj gimsta”. “Tai buvo sielos virusių katiluose žmonių”. “Kremta siela jį ir it raudona geležis degina jo širdį”.

Siela išlaiko jutimą ir gali būti dieviškųjų jėgų maloniai arba skausmingai paveikiama.

Sąžinė skaičiuoja

Žmogui gyvenant, jo sąžinė užfiksuoja gerus ir blogus darbus.

Kai žmogus miršta, likimo deivė Laima-Giltinė perskaito sąžinę ir nulemia tolesnį sielos likimą: gera siela vėl įsikūnija (reinkarnuojasi) į gimstančius žmones, paukščius, medžius, augalus - atitinkamai nuo sukaupto gėrio dydžio.

Žuvus už genties laisvę ir laimę kovoje su kardu rankoje, siela patenka į garbingiausią vietą dausose - į dangų šalia dievo Perkūno. Iš ten gerųjų jėgų pavidalu gali tęsti kovą prieš blogį.

Blogo žmogaus siela tenka dievui Velniui į požeminę skausmo ir kančių karaliją. Ten ji apvaloma ugnimi.

Vėlė plevena

Trečioji dvasinė substancija – vėlė. Tai - žmogaus kūno energetinė kopija, kuri pasilieka pleventi prie velionio. Nors ji ir ilsisi kartu su kūnu kape vėlių kalnelyje, tačiau gyvena savąjį gyvenimą požemio pasaulyje.

Vėlė aplanko artimuosius Kūčių naktį, kai atidaromi mirusiųjų karalystės vartai.

Tačiau vėlė gali lankytis tarp gyvųjų ir kitu metu bei veikti dvasią, kartais net fiziškai. Tarkime, kai žmogus miršta nuo smurtinės mirties ar turėdamas daug nuodėmių.

Pirmuoju atveju vėlė keršija žudikui, kitu - neranda sau vietos.

Vėlė gali ir padėti artimiesiems. Prisiminkime pasakas, kuriose motinos vėlė padeda vargšei našlaitėlei.

Dvasia ugdoma

Pagal senovės lietuvių sukurtą pasaulėvaizdį - pokyčiai gamtoje ir pats žmogaus gyvenimas yra tarsi pagrindinis dievų veiklos laukas. Čia išbandymais grūdinama ir ugdoma žmogaus dvasia.

Ši subtiliausia substancija -vėlė - yra kaip syvas gerosioms jėgoms arba auka blogio jėgoms. Už vėles įnirtingai kovoja visi gėrio ir blogio dievai.

Gyventi garbingai!

Ir tik garbingas gyvenimas sudaro prielaidas palankiam pomirtiniam savo trinarės dvasios gyvenimui ir atgimimui.

Pasaulėjautai įamžinti, perpinti ją su liaudies šventėmis, dainomis, tautosaka, papročiais, tradicijomis – viskuo, kas aktyviai skatina vystytis žmogaus dvasią – tam ir buvo nukreipta senovės dvasininkų veikla šventovėse, alkose ir žinyčiose.

Pagal Sigitą Tamoševičių