Savaitės pėdos

Tarp aistrų papliūpų ir sveiko proto balso

Visada malonu išgirsti ar sužinoti ką nors gera. Matyt, pati džiugiausia naujiena, kad kažkas gana toli nuo mūsų rudeniško krašto įžvelgė ypatingus Klaipėdos nuopelnus plėtojant Europos Sąjungos idėjas ir tarptautinius ryšius. Gal šiek tiek egzotiškas faktas, kad garbingasis prizas sukėlė pareigūnų sąmyšį ir pažadino budrumą. Nedaug trūko, kad imtų ir apmuitintų tokį neregėtą apdovanojimą įkainoję kaip paprasčiausią, bet sunkoką ir visai banalią prekę... Dar įdomiau sugalvota Europos prizą pirma atgabenti ir leisti juo visiems valdininkams iki soties pasidžiaugti, o “įteikti” po dešim-ties dienų. Tokia, ko gero, Europos praktika. Pratinkimės.

Užtat šaltas dušas ant keturių Seimo narių galvų pasipylė išsyk po iškylos į kaimyninę Baltarusiją. Aistros dar turbūt ilgai siautės: vieni aršiai gins, kiti apsiputoję koneveiks, treti šaipysis ir sukios pirštą prie smilkinio nedviprasmiškai užsimindami apie keliauninkų proto sveikatos sutrikimus. Pasak nemirtingojo Šekspyro, viso labo – daug triukšmo dėl nieko. Nuvažiavo, pamatė, nei šį, nei tą pakalbėjo, nes, matyt, vizitas nebuvo visapusiškai iš anksto aptartas ir surikiuotas. Dabar daugiau kaip šimtas tautos tarnų baisiausiai susirūpinę: ką Europa pagalvos, tarytum tai sengalvėlei trūksta savų rūpesčių, lyg jau ta nelemtoji Baltarusija būtų visai ne Europoje, o kažin kur už Didžiosios Kinų sienos ar Antarktidoje.

Vėl aistros kurstomos nafta. Teko prisiminti Būtingės bėdą, nes teisiamasis olandas spyriojasi ir savo kaltės nepripažįsta. Tuo tarpu Baltijai, kaip ir kitoms jūroms, įvairios kilmės naftos ir degalų vis pilstelėja laivai. Juodasis gelmių auksas – labai viliojantis masalas. Tikrų tikriausiai jis daug brangesnis negu žemė, švarios žuvingos upės ar miškai, kurių greitai nebebus. Miškus paversti žvangančiu auksu, be jokios abejonės, yra daug lengviau negu žemės slepiamą ir sunkiai išgaunamą naftą. Na tai kas, kad ir pelnas nepalyginamas. Užtat pajamos už medieną ir žemę yra gryniausi pinigai, gaunami tučtuojau.

Susidomėję žvalgomės į termometrus ir spėliojame, kada miesto meras pasiryš ir lieps pradėti šildymo sezoną. O šis, dar neprasidėjęs, jau spėjo supriešinti žmones. Kiek metų rudenį pasijuntame monopolininkų įkaitais? Greitai jau subręs karta, kuri kitokiomis sąlygomis nėra net gyvenusi. Nejaugi kiekvienas ruduo jai visada bus susijęs su šaltais ir drėgnais namais, biurais, klasėmis, darželiais, palatomis, taip pat su žvarbstančiomis rankomis, šlapiomis panosėmis, kosuliu, karščiavimais nuo peršalimo ir gąsdinimais neišvengiamu gripu?

Bet visas tokias ir dar liūdnesnes mintis akimirksniu nuveja plykstelėjusi saulė, kai protarpiais nelyja. Negalima rudens pradžioje nukabinti nosių, kai reikia ruoštis žiemai – juk nesame lokiai, kuriems užtenka vien leteną čiulpti.