Juozo Gruodžio konservatorijoje vyko muzikos vakarai, skirti XX a. lietuvių klasiko, kompozitoriaus, Konservatorijos įsteigėjo, garsaus to meto pedagogo Juozo Gruodžio 120-mečiui

Jubiliejinių renginių metu visuomenės atminty buvo prikelti svarbiausieji Juozo Gruodžio (1884 - 1948) talento ir asmenybės individualumo bruožai, kurie pastaruoju metu buvo gerokai primiršti.

Juozas Gruodis - simbolinė ir ryškiausia muzikos figūra to Kauno, kurio niekas nedrįsdavo pavadinti provincijos miestu. Į tuos laikus tiltą tiesė trys popietės, kuriose skambėjo šio kūrėjo kameriniai ir choriniai kūriniai. Jų didžioji dalis ir buvo sukurti laikinojoje sostinėje.

Gyvenimo tema - Juozas Gruodis

Tai, kad jau daugiau negu du dešimtmečius skaitome išsamią monografiją “Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba” - humanitarine prasme svarbiau už esamus ir būsimus bronzinius paminklus. Šioji knyga - profesoriaus Algirdo Ambrazo nuopelnas. Muzikologas klasikui paskyrė daug darbų. Tai - nedidelės monografijos lietuvių ir rusų kalbomis, monografinis šaltinių rinkinys, menotyros disertacija, muzikos kūrinių redagavimas ir plokštelių komplekto sudarymas, keliasdešimt straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje.

J.Gruodžio konservatorijoje rengiamos popietės metu drauge su vedėja Dalia Kairaityte profesorius brėžė J.Gruodžio ir dabarties muzikos paraleles, abu pripažindami, kad klasiko pagrindinis credo: “Naudojant modernias priemones, stengtis būti lietuvių tautiniu kompozitoriumi” aktualus ir šiandien. Popietėje buvo prisiminti žymiausieji J.Gruodžio mokiniai, kaip ir jų pedagogas, kloję tvirtus pamatus ne tik Lietuvos kompozicijos mokyklai, bet ir tautinei savimonei. Prisiminkime: 1984 metais, minint J.Gruodžio 100-ąsias metines VAOBT, visa to meto nomenklatūra teatro salę apleido “in corpore” po ugningos Juliaus Juzeliūno, mylimiausio J.Gruodžio mokinio, kalbos, kurioje buvo pabrėžiamas J.Gruodžio kūrybos prasmingumas ir “tautinės kompozitorių mokyklos pagrindų suformavimas” (ką ir kalbėti, drąsūs žodžiai to meto politiniame kontekste!).

Profesorius A.Ambrazas pasidžiaugė, jog J.Gruodžio kūriniai dar ir dabar Vakaruose sulaukia nemažo rezonanso. Štai muzikologų konferencijoje Leipcige J.Gruodžio solinė daina “Pavasario naktis Berlyne” netikėtai buvo pripažinta geriausiu ir moderniausiai skambėjusiu kūriniu. Žymus nūdienos anglų smuikininkas Kristoferis Horneris lietuvių klasiko Sonatą smuikui griežė garsiausiose Didžiosios Britanijos salėse, išleido kompaktinę plokštelę, kurią, beje, profesorius padovanojo J.Gruodžio konservatorijos fonotekai.

Pakoreguota tradicija

Keliasdešimt kartų J.Gruodžio fortepijoninę pjesę “Varpai” Lietuvoje yra skambinusi garsi pianistė Sonata Bielionytė. Atlikėja šiuo veikalu pradėdavo beveik visus savo rečitalius, koncertus, muzikos popietes. Klausytojai, žinoję pianistės muzikalumą ir meistrystės lygį, gausiai burdavosi renginiuose dėl svarbiausios priežasties - norėdavo darsyk išgirsti šaltą “Varpų” grožį.

Pirmąsyk ši tradicija Konservatorijos salėje buvo pakoreguota - baigiamąjį jubiliejinį koncertą pradėjo dėstytojos S.Bielionytės studentas Motiejus Bazaras. Dar nė 18-os neturintis, tačiau jau brandus pianistas šįsyk paskambino J.Gruodžio pjeses “Rauda” ir “Rytiečių šokis”. Girdėjome iki smulkiausių detalių apmąstytą, bet drauge ir labai gyvą šių kūrinių interpretaciją, kerėjusią nepriekaištingu skoniu ir garso kokybe. Vertėtų prisiminti, kad nors į profesionalią muziką Juozas Gruodis atėjo sulaukęs brandaus amžiaus (40 metų!) pats buvo neblogas pianistas - puikiai skaitė iš lapo, dažnai akompanuodavo solistams studijų metais Maskvoje ir Leipcige. J.Gruodžio fortepijonines pjeses ir sonatas tarpukario Lietuvoje pirmasis pradėjo populiarinti Balys Dvarionas, o užsienyje - kompozitorius ir pianistas Vytautas Bacevičius, kurio gimimo šimtąsias metines minėsime kitąmet. V.Bacevičius 1938 m. Paryžiuje pirmąsyk atliko J.Gruodžio pjesę “Katarinka”.

Tarsi lakmuso popierėlis

Visas kamerinio dainavimo subtilybes aprėpiančios J.Gruodžio dainos, tiek originalios, tiek harmonizuotos, - savotiškas lakmuso popierėlis, parodantis teigiamas ir neigiamas dainininkų puses. Dainavimo stilingumo, skonio ir saiko stoka, tarties trūkumai - dažniausios solistų, dainuojančių J.Gruodį, nuodėmės. Jų neišvengta ir šįsyk. Be to, čia ypač svarbus kamerinio ansamblio partnerių - solisto ir pianisto - visiškas susiliejimas, nes abiejų partijos vienodai reikšmingos. Tokią sintezę pavyko pasiekti solistei Sabinai Martinaitytei ir pianistei Audronei Eitmanavičiūtei, Onutės Matusevičiūtės ir Ligijos Richterytės ansambliui, puikiam duetui iš sostinės - Operos teatro solistui Kęstučiui Alčauskiui ir LMTA magistrantei Otilijai Gabrėnaitei. Apie J.Gruodžio vokalinės muzikos subtilybes susirinkusiems nuoširdžiai pasakojo muzikologė Aušra Svirskienė.

Beje, pirmąją savo dainą “Visur tyla” J.Gruodis sukūrė 1915 m., studijuodamas Maskvoje. Tuomet jis gyveno Malaja Bronaja gatvėje, tame pačiame name buvo įsikūręs rašytojas A.Vienuolis, dainininkė A.Nezabitauskaitė-Galaunienė (pirmoji mūsų Violeta Dž.Verdžio operoje “Traviata”), dramos aktorė Ona Rymaitė. Pirmasis J.Gruodžio vokalines miniatiūras viešuose koncertuose pradėjo dainuoti tarpukario žymus baritonas Juozas Bieliūnas, beje, drauge su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene jiedu buvo J.Gruodžio ir Stasės Petrauskaitės jungtuvių liudininkai.

Klasiko dainos sklinda

Yra Lietuvoje vienas choras - J.Gruodžio konservatorijos (dirigentai Donatas Jokūbonis ir Ramutė Štreimikytė), kuris nuolat dainuoja šio autoriaus dainas. Šio kolektyvo atliktos beveik visos a cappella miniatiūros, kuriose siekiama ryškinti kiekvieną siužeto vingį, kiekvieną vaizdą, pabrėžti prasminius akcentus. Nors dainos, veikiau chorinės poemos, yra labai sudėtingos, o jas interpretuojančiųjų balsai dar labai jauni ir nebrandūs, klausytojų jos visuomet sutinkamos ypač palankiai.

Garsiąją lietuvių liaudies baladę “Oi, ant kalno”, harmonizuotą J.Gruodžio, pasakojančią “apie gražią paną Ulijoną, dėl savo mylimojo pražudžiusią savo brolį”, pasaulyje populiarina ir žymiausioji J.Gruodžio konservatorijos absolventė Violeta Urmanavičiūtė. Savo aksominiu balsu beveik kiekviename rečitalyje ji pianissimo vingiuoja šį lietuvių muzikos šedevrą, kurio santūrų grožį klausytojai sutinka atviromis širdimis.