Tvarkant valstybės finansus, vidaus ir užsienio skola yra pripažįstama normaliu dalyku. Ko gero, nėra pasaulyje šalies, kurios neslėgtų didesnė ar mažesnė skola. Kitas dalykas yra pasiekti, kad skolintos lėšos būtų panaudojamos racionaliai bendroms visuomenės reikmėms.

Bendra Lietuvos skola 2002 m. gruodžio 1 d. siekė 13,2 mlrd. Lt ir sudarė 26,4 proc. prognozuojamo tų metų BVP. Vidaus skola šiuo laikotarpiu siekė 3,9 mlrd. Lt arba 29,5 proc., o užsienio - 9,3 mlrd. Lt (18,6 proc. BVP).

Taigi vienam šalies gyventojui, įskaitant vaikus ir senelius, tenka maždaug po 3,8 tūkst. Lt bendros skolos ir po 2,7 tūkst. Lt užsienio skolos. Tačiau žinant, kad pinigus šiai skolai atiduoti teks uždirbti tik darbingiems ir užimtiems gyventojams, vaizdas yra gerokai liūdnesnis. Vienam šalies ūkyje užimtam gyventojui šiuo metu tenka maždaug 9 tūkst. Lt bendros valstybės skolos ir po 6 tūkst. Lt užsienio skolos.

Valstybė tarsi šlitinėjantis kaimynas

Analizuojant valstybės skolos susidarymo aplinkybes ir jos sudėtį, į akis krenta tai, kad nėra kiek nors ekonomiškai pagrįstos skolinimosi strategijos ir politikos. Džiaugiamasi tuo, kad Lietuvai skolina tarptautinės finansinės institucijos. Pasitiki, girdi, mūsų valstybe. Ar kartais tai ne šlitinėjančio kaimyno psichologija? Jam irgi noriai skolina, nes po to jį galima už finansinio pavadėlio trūkčioti, o ir turtelio šiokio tokio esama.

Skolinimasis neturi būti savitikslis dalykas. Deja, valstybės finansus tvarkantys pareigūnai neretai lengvabūdiškai tvirtina, kad, girdi, visos valstybės yra skolininkės. Todėl nieko tokio, kad ir Lietuvos finansai bus tvarkomi pasitelkus paskolų lėšas.

Tai atsainus požiūris, kuris byloja apie neefektyvų finansų tvarkymą. Milijardas litų, kuris šių metų biudžete skiriamas skoloms grąžinti ir palūkanoms mokėti, galėjo būti skirtas sveikatos apsaugai, švietimui, pensijų padidinimui ir kitoms visuomenės reikmėms. Galėjo būti, jeigu valdžion ateinančiųjų išlaidavimas netaptų normalia finansine politika.

Po didžiosios 1994-1998 metų skolinimosi karštligės, kuomet valstybės skola per trumpą laikotarpį pasiekė 9,6 mlrd. Lt ribą, buvo imtasi šiokių tokių griežtinimo priemonių. 1998 metų pabaigoje Vyriausybės nutarimu buvo patvirtintos “Valstybės vidutinės trukmės skolinimosi politikos nuostatos”, kuriose numatomi kai kurie apribojimai. Nustatoma, kad bendra valstybės skola neturi viršyti 24 proc. BVP, o užsienio skola - 16 proc., užsienio skola negali sudaryti daugiau nei 70 proc. visos skolos.

Tačiau vėlesnės vyriausybės šiuos apribojimus keitė, kaip joms patikdavo, kol pagaliau dabartinė 2002 metų pradžioje ankstesnes nuostatas paskelbė negaliojančiomis ir patvirtino savąsias skolinimosi kryptis. Šiose skolinimosi kryptyse varžteliai vėl atleidžiami. Nustatoma, kad valstybės skola neturi viršyti 30 proc. BVP, o užsienio skola - 25 proc. Taigi valstybės skolinimosi apetitas vėl auga. Ir tai, beje, vyksta tuo metu, kai vos ne vienbalsiai tvirtinama apie ekonomikos kilimą. Atrodytų, kad šiuo atveju valstybės poreikius daugiau reikėtų tenkinti ne skolintų, o nuosavų išteklių sąskaita.

Todėl kažin ar teisinga, kad kiekviena vyriausybė savaip kraipo skolinimosi politiką. Matyt, reikėtų, kad visi skolinimosi apribojimai ir limitai atsispindėtų LR Valstybės skolos įstatyme, o pats skolinimasis būtų ekonominiu požiūriu pagrįstas dalykas.

Paskolų lėšos - ne tik reformoms

Iš esmės visos ekonomikos reformas vykdančios valstybės stokoja lėšų ūkio pertvarkymui. Tačiau ne visos valstybės vienodai vertina galimybę skolintis užsienio finansinėse institucijose. Antai, Estija ir Latvija šiuo požiūriu yra kur kas atsargesnės. Estijos užsienio skola, 2002 metų antrojo ketvirčio duomenimis, sudarė tik 6,9 proc., lyginant su prognozuojamu tų metų BVP. Tuo tarpu Lietuvoje šis santykis didesnis beveik tris kartus.

Galima pasiguosti nebent tuo, kad Lenkijoje ir Vengrijoje užsienio skolos ir BVP santykis dar didesnis - atitinkamai 44 proc. ir 58 proc. BVP. Tačiau ir jų ekonominis potencialas gerokai pajėgesnis. Beje, finansininkai labai noriai mini Italiją ir Belgiją, kuriose valstybės skola beveik prilygsta BVP. Tačiau nereikia pamiršti, kad tai valstybės su senomis finansinėmis tradicijomis, o jų parlamentai itin atidžiai seka užsienio paskolų panaudojimą.

18,65 mln. JAV dolerių - tai buvo pirmoji solidi užsienio paskola, už kurios grąžinimą garantavo Nepriklausomos Lietuvos valstybė. 1992 metais šią paskolą paėmė viena pirmųjų bendro su užsienio kapitalu įmonių AB “Lietuvos tara”. Patyrusi ekonominių sunkumų, ši įmonė nesugebėjo sugrąžinti visos paskolos. Su užsienio skolintoju valstybės lėšomis atsiskaitė Finansų ministerija.

Vėliau valstybės skolų portfelis ėmė sparčiai pūstis. Garantijos dosnia ranka buvo dalijamos į kairę ir dešinę, valstybė iš užsienio finansinių institucijų skolinosi savo vardu ir šiuos pinigus perskolindavo ūkio subjektams. Ypač smagiai ši veikla vyko 1994-1998 metais.

1999 metais buvo tarsi atsipeikėta, sumažėjo skolinimosi mastai, sugriežtinta skolinimosi politika. Deja, ankstesnio beatodairiško skolinimosi akmuo jau pakibo ant valstybės kaklo. 2003 metų valstybės biudžete skolų grąžinimui ir palūkanų mokėjimui yra numatyta 1,1 mlrd. Lt arba net dešimtadalis bendrų asignavimų.

Milžiniškos valstybės skolos atsiradimą Finansų ministerijos atstovai dabar aiškina gana miglotai. Girdi, “tuo metu finansiniai ir kreditiniai santykiai šalyje dar nebuvo pakankamai išplėtoti, vyko sudėtingi ūkio restruktūrizavimo, pereinant prie rinkos ekonomikos, procesai”. Ir tik puse lūpų yra pripažįstama, kad “valstybės dalyvavimas kredituojant ūkio subjektus ne visada buvo efektyvus, neišvengta neefektyvių, nepasiteisinusių projektų finansavimo”.

Neefektyvių ir nepasiteisinusių projektų “finansavimą” buvo ypač “įvaldęs” anuometinės LDDP vyriausybės vadovas, sugebėjęs perimti šį malonų užsiėmimą į savo vienvaldiškas rankas. Didelis jo “nuopelnas” yra tai, kad iš valstybės biudžeto jau grąžinta (arba artimiausiais metais tai teks padaryti) 824,8 mln. Lt (žr. lentelę) Lietuvos vardu arba su jos garantija paimtų paskolų.

Valstybės skolininkų nešlovės galerijoje puikuojasi ir paskutinį kvapą išleidę, ir dar leisgyviai bankroto, restruktūrizavimo (pvz., AB “Panevėžio stiklas”) arba sanavimo traukulius (pvz., AB “Marijampolės pieno konservai”) patiriantys ūkio subjektai.

Didelę nuostabą kelia kai kurių bendrovių sugebėjimas melžti valstybę vos ne prie visų vyriausybių. Antai, Lietuvos ir JAV AB “Klaipėdos nafta” gavo 10 paskolų iš užsienio bankų su valstybės garantija, iš kurių net už 7 paskolas su skolintoju atsiskaitė Finansų ministerija biudžeto lėšomis. Šios įmonės įsiskolinimas valstybei, kurio ji neskuba padengti, sudaro net 90,7 mln. Lt. Neskuba šios skolos susigrąžinti ir Finansų ministerija, sustabdžiusi palūkanų ir delspinigių skaitiklį ir nukėlusi ją į vadinamųjų specialiųjų atidėjimų stalčiuką. Tai probleminių ir niekada į valstybės kišenę nebegrįšiančių paskolų stalčiukas.

Ne ką atsilieka ir AB “Panevėžio stiklas”, gavęs net 5 paskolas ir patekęs į nevykusių užsienio investuotojų rankas. Šios įmonės skola, irgi vargu ar grįšianti valstybei, sudaro 81,1 mln. Lt.

Pinigų išmetimo į balą pavyzdžiu galėtų būti bankroto konvulsijų purtomas UAB “Šiaulių aerouostas”, kurios skola sudaro 61,7 mln. Lt. Laisvos ekonominės zonos iškaba pridengtą aferą buvo galima įžvelgti iš pat pradžių.

Valstybės skolininkų nešlovės galerijoje “puikuojasi” daugiau nei 60 ūkio subjektų, kurių įsipareigojimus teks įvykdyti biudžeto lėšomis.

Chrestomatiniu ir, deja, liūdnu pavyzdžiu galėtų būti AB “Tauro bankas” su savo satelitu “Lietverslas”, pradanginęs 84,2 mln. Lt. Šių milijonų paslaptį kartu su savimi į nebūtį nusinešė “Tauro banko” vadovas. Tačiau ją žino dabartinis Lietuvos banko pirmininkas.

Tik naivuolis galėtų patikėti jau cituotais Finansų ministerijos atstovo žodžiais, kad visos šios paskolos buvo reikalingos šalies ūkiui restruktūrizuoti. Nemaža jų dalis buvo išduodama iš anksto žinant, kad valstybė niekada jų neatgaus. Šie pinigai nusėdo apsukrių verslininkų, bankininkų ir paskolų tarpininkų kišenėse.

Yra dar ir legendinės “Mažeikių naftos” skolos. Ši įmonė 1996-2002 metais iš užsienio bankų su valstybės garantija yra gavusi 10 paskolų 842,9 mln. Lt sumai, iš kurios negrąžinta 725,8 mln. Lt. Pridėjus dar itin solidžią per 1 mlrd. Lt paskolą, suteiktą valstybės vardu pačioje šlovingojo “Williams” žygio pradžioje ir skirtą įmonės apyvartiniam kapitalui padidinti, bendra “Mažeikių naftos” skola sudaro 1,73 mlrd. Lt. Finansų ministerija kol kas dar netalpina šios skolos į specialiųjų atidėjimų stalčiuką, tačiau, nepaisant naujojo strateginio investuotojo “Jukos” nuoširdžių pažadų ir įsipareigojimų, nėra garantijos, kad ir šie milijardai nepakibs ant valstybės kaklo.

Būtina atlikti valstybės skolos auditą

Po 2000-ųjų metų Seimo rinkimų pradangintų valstybės paskolų gavimo ir panaudojimo aplinkybėmis ėmė domėtis dabartinis Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas. Tarp keturių jo iniciatyva sudarytų komisijų, turėjusių ištirti ankstesnių vyriausybių veiklos skaidrumą, viena komisija domėjosi valstybės vardu arba su jos garantija išduotų paskolų likimu.

Ši komisija, kaip įprasta tokiais atvejais sakyti, atliko didelį darbą, ištyrė pradangintų paskolų panaudojimo aplinkybes, parengė išsamią pažymą. Tačiau ... negavo Vyriausybės ir Finansų ministerijos išvados ir pritarimo.

Žinant apie dabartinės Vyriausybės sąsajas su viena iš anuometinių vyriausybių, bene dosniausiai dalijusių valstybės pinigus, vargu ar galima buvo tikėtis palankios reakcijos. Prie atgailos kryžiaus prikalti anuometinį LDDP premjerą ar finansų ministrą reikštų, kad prie to paties kryžiaus prikalamas dabartinis premjeras bei šlovingasis Lietuvos banko pirmininkas.

Todėl Seimas, vos pradėjęs svarstyti minėtųjų komisijų pateiktą medžiagą ir pasigedęs Vyriausybės išvadų, ėmė ir šį svarstymą nutraukė. Buvo nuspręsta prie šio klausimo nebegrįžti. Nusiramino ir atkaklusis Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, suvokęs, kad jo iniciatyva atliktas darbas gali atsigręžti politiniu skandalu prieš dabartinę valdančiąją daugumą.

Ir vis dėlto, nepaisant dabartinės Vyriausybės priešinimosi, valstybės praskolinimo aplinkybės turi būti išnagrinėtos. Reikia nustatyti, kas ir kur pradangino valstybės pinigus, kuris premjeras ir finansų ministras laimino tuos dalykus.

Reikia tikėtis, kad naujajam Lietuvos Prezidentui užteks ryžto įveikti Seimo ir Vyriausybės nenorą aiškintis pernelyg didelės valstybės skolos susidarymo priežastis ir aplinkybes. Atlikus nešališką valstybės skolos auditą ir įvertinus kiekvienos paskolos efektyvumą, ateityje galima būtų išvengti neapgalvoto, o neretai ir švaistūniško skolinimosi valstybės vardu.