Berlyne įsikūrę išeiviai pamiršo nepriteklius, tačiau jų akys vis dar krypsta į gimtinę

“Skubu į krepšinio treniruotę. Neturiu daug laiko”, - jei tai sakantis Gediminas Buda norėtų nuslėpti savo tautybę, jam tai sunkiai pavyktų. Krepšinis ir Lietuva neatsiejama net Vokietijoje. Berlyno lietuvių bendruomenės pirmininkas prieš kelis mėnesius tapo išeivių iš Lietuvos krepšinio komandos nariu.

Suburti lietuvių ekipą Berlyne - sunki užduotis. Vokietijos sostinėje gyvena vos keli šimtai tautiečių. Vieni atvykę dirbti, kiti - mokytis, trečius atviliojo meilė. Todėl ir komanda mišri. “Kartais ir man tenka išbėgti į aikštę”, - paaiškino meilės migrantė Vilma Range. Buvusi kaunietė sugebėjo išsikovoti tvirtas pozicijas ne tik ekipos pagrindinėje sudėtyje, bet ir internacionalinėje šeimoje.

Po septynerių metų žvalgosi į Lietuvą

Gediminas Buda tik laisvalaikiu žaidžia krepšinį. Šiokiadieniais emigrantas iš Lietuvos dirba finansų konsultantu vienoje Berlyno investicijų kompanijoje. “Daugelis vietos lietuvių turi gerai mokamus darbus, - ragina nesistebėti. - Nekvalifikuotus nudirba turkai, buvusios Rytų Vokietijos gyventojai.”

Lietuviai čia nelaikomi juodadarbiais. Tai G.Buda suprato prieš kelerius metus, vos šnektelėjęs su keliais vokiečiais. “Jaučiau, kad esu savo vietoje, - pirmąsias dienas Berlyne prisiminė buvęs kaunietis. - Nusprendžiau, kad turiu čia pasilikti.” Nuojauta vyro neapgavo.

Iš pradžių jis studijavo vienoje Berlyno aukštojoje mokykloje, vėliau susirado gerai mokamą darbą. “Patiko. Pagalvojau, kodėl turėčiau išvykti. Likau, - sakė septynerius metus Berlyne gyvenantis lietuvis. - Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau pagalvoju, kad derėtų grįžti į Lietuvą.” Priežastis - atsiveriančios galimybės. Pašnekovas sako, kad finansų sektoriuje gimtinėje galima nuveikti gerokai daugiau nei ekonomiškai galingiausioje Senojo kontinento valstybėje.

Prieš kelis mėnesius G.Buda Lietuvoje įsigijo dalį vienos turto valdymo įmonės akcijų. “Ko gero, grįšiu bent trumpam, įsukti verslo”, - sako jis.

Privalumai - pigumas ir komfortas

Berlynas garsėja išskirtine atmosfera. Daugiausiai gyventojų dirba aptarnavimo sektoriuje. “Stebėdavausi, kad kas antras gyventojas - mokslininkas, menininkas ar politikas. Pramonė sutelkta kituose miestuose. Jau spėjau priprasti”, - Vokietijos sostinės dvasia iki šiol žavisi emigrantas. Ir ne tik ja. Didžiulis privalumas - pigus pragyvenimas ir komfortas. Berlyne nėra automobilių kamščių.

Lietuvis nuomojasi prabangų butą, vairuoja gerą automobilį. Jam nereikia skaičiuoti pinigų. “Susikūriau patogų gyvenimą. Visada gerai sekėsi, bet Lietuvoje kažko trūko, - neslepia jis. - Berlyne nesijaučiu svetimas. Be to, pastaruoju metu atvyksta vis daugiau lietuvių. Aktyviai pradėjo veikti bendruomenė.”

G.Buda - vienas aktyviausių jos narių. Savaitgaliais vyras nuolat užsuka į ambasadą, lietuvišką mokyklėlę, kuriai finansinę paramą teikia ir Lietuva.

Bendruomenė rengia savaitgalio diskotekas, diskusijų vakarus. Tačiau didžiausios aistros verda krepšinio aikštelėje. Komanda treniruojasi bent du kartus per savaitę, varžybos rengiamos gerokai rečiau. “Nepasiekėme labai aukšto lygio, trūksta žaidėjų. Žaidėme keliuose čempionatuose, tačiau neiškovojome medalių”, - įspūdingais laimėjimais negali pasigirti lietuvis. Kasmet vykstančiuose emigrantų čempionatuose triumfuoja Didžiosios Britanijos ir Airijos lietuvių bendruomenės. Jų ekipose - gerokai daugiau pajėgių krepšininkų.

Berlyno lietuviai neketina nuleisti rankų. Jie aktyviai treniruojasi ir tiki, kad sėkmė nusišypso tik siekiantiems tikslo. Tiesa, kai kurie asmeninius iššūkius Berlyne pasiskelbę lietuviai dar nė karto nedalyvavo tautiečių renginiuose. “Bet dėl to nesijaudinu ir pats pirmuosius metus nesižvalgiau į Lietuvą. Labiau rūpėjo pažinti vokiečius, čekus ar vengrus”, - sakė lietuvius Berlyne bandantis suvienyti migrantas.

Po pasimatymo - bendras gyvenimas

Kai pirmą kartą 35-erių Vilma Range atvyko į Vokietiją, ji galvojo tik apie savo jausmus. Tikėjimas, kad meilė nugali visas kliūtis, kaunietę atvedė į Berlyną. Praėjo keli mėnesiai, ir lietuvei pradėjo kažko trūkti. “Norėjosi bendrauti su lietuviais, - paklausta, kodėl tapo bendruomenės nare, atsakė buvusi kaunietė. - Nors Lietuvoje nuolat siekiau susipažinti su užsieniečiais.”

Prieš kelerius metus Vilma atidžiai skaitė pažinčių skelbimus. Dėmesį visuomet patraukdavo vyrų iš kitų Europos šalių pasiūlymai. Net vaikščiodama Laisvės alėjoje ji įdėmiai įsistebėdavo, kai pamatydavo tamsaus gymio užsieniečius. “Ieškojome nuotykių, pramogų, - sako Vilma. - Neturėjau tikslo susirasti vyrą.” Tačiau vienam vokiečiui ji pajuto kai ką daugiau nei paprastą simpatiją. “Ir tai tikrai nebuvo santuoka iš išskaičiavimo”, - iš karto abejones išsklaido jau trejus metus Berlyne gyvenanti buvusi kaunietė.

“Kaip viskas vyko? - nusijuokia. - Vyras surinko daiktus ir atsivežė.” Iš tiesų Vilmos ir 45-erių Ingo meilės istorija - gerokai sudėtingesnė. “Perskaičiau skelbimą, kad į Kauną atvykusiam vokiečiui praverstų draugija. Papietavome. Susitikome dar du kartus, o trečiojo pasimatymo metu viskas jau buvo aišku”, - prisimena buvusi kaunietė.

Metus Vilma kone kasdien skambino į Vokietiją, kartą per mėnesį skrisdavo į pasimatymus su mylimuoju. Negalėjo visko mesti - Lietuvoje mamos laukdavo dukra Ana Marija.

“Galiausiai supratome, kad turime gyventi kartu”, - emigracijos istoriją pasakojo Vilma. Greitai Berlyne prisitaikė ir jos dukra. “Taip, dabar kalbu ne tik lietuviškai, bet ir vokiškai”, - paaiškino mergaitė.

Kuria verslo planus

Vilma kibo į mokslus. Vienoje elektronikos kompanijoje dirbantis vyras palaikė tokį žmonos
sprendimą. “Vis dar prastai kalbu vokiškai. Po kelių mėnesių turėčiau įgyti restoranų vadybininkės kvalifikaciją. Norėčiau gauti geresnį darbą”, - trejų metų užteko įsitvirtinti svetimoje šalyje.

Iš pradžių nebuvo lengva. Vokiečiai kreivai žiūrėjo į emigrantę iš Lietuvos. “Gal ir pati jaučiau kažkokius kompleksus”, - dabar svarsto lietuvė. Vėliau moteris susirado darbą - valė namus. Tik dirbančiuosius apdraudžia valstybė. “Vyras galėtų išlaikyti, bet nenoriu sėdėti rankų sudėjusi”, - kalba lietuvė.

Jos galvoje sukasi ir verslo planas. Vilma mano, kad vokiečiams patiktų lietuviškos virtuvės gaminiai. Su vieno restoranų tinklo vadovais ji jau aptarė galimybę pačiame Berlyno centre atidaryti lietuvišką užeigą. “Toks verslas nebūtų nuostolingas”, - riziką apskaičiavo moteris.

Kol kas ji neketina grįžti į Lietuvą, priprato ir prie vokiškų keistenybių. “Labiausiai erzina, kai mane vadina ruse. Nesuprantu, kodėl jie nepaklausia, iš kur atvykau. Iš karto pradeda kalbėti rusiškai”, - stebisi Vilma. Jos vyras žino, kad privalės išmokti savo žmonos kalbą.

Ar po trejų bendro gyvenimo metų Vilma žino, kodėl vokiečiai ir kiti europiečiai žmonų dairosi Rytų Europoje? “Lietuvės - paprastos, ne tokios emancipuotos, - svarsto buvusi kaunietė. - Nesu dovanėlė, tai jis turi aplink mane šliaužioti.” Pastaruoju metu dėmesingesnis Ingo tapo neatsitiktinai - jo žmona laukiasi jųdviejų vaiko. “Jiems, matyt, bus geriau augti Vokietijoje, o krepšinį ir čia galiu pažaisti”, - nusijuokė emigrantė.

Lietuva domisi vos keli iš šimto

Lietuva vokiečiams - vis dar mažai pažįstamas kraštas. Emigrantai dažnai priversti atsiversti Europos žemėlapį ir parodyti šalį, iš kurios atvyko.

“Jiems neįdomus Europos žemėlapis. Dažnai Lietuva vis dar painiojama su Latvija, čia ši šalis labiau žinoma. Vokiečiai neabejingi lietuviškam menui, literatūrai, sportui, - pastebėjo vietos lietuviai. - Tačiau tokių vos keli iš šimto.”

Vokiečių žiniasklaida kartkartėmis pristato Lietuvą, nors labiausiai mėgstama tema - lietuviai, atsidūrę policijos nuovadose. Pastaruoju metu Berlyne rengiama daugiau su Lietuva siejamų kultūrinių projektų.

“Esame mažos šalies piliečiai, todėl kiekvienas emigrantas yra Lietuvos ambasadorius. Asmeninė patirtis, bendravimas su vietiniais ir kuria Lietuvos įvaizdį”, - įsitikinęs G.Buda.

Berlyne įsikūrę vos daugiau nei tūkstantis lietuvių, pastaruoju metu jų daugėja. Neoficialiais duomenimis, dabar Vokietijoje nuolat gyvena apie 14 tūkst. tautiečių (iš jų 398 čia gimę).

Vokietijos lietuvių bendruomenėje - 800 nuolatinių narių, o jaunimo sąjungoje - apie 300. Po Europos Sąjungos plėtros, kitaip nei Airijos ar Didžiosios Britanijos, Vokietijos neužplūdo emigrantai iš Lietuvos.