Gintaro atsargos katastrofiškai mažėja


2011-08-09
Laura Bagdžiūnaitė
Gintaro atsargos katastrofiškai mažėja

Baltijos gintaras, kitaip dar vadinamas Lietuvos auksu, laikomas vienas seniausių iš naudingųjų iškasenų. Šis organinės kilmės mineralas susidarė sustingus spygliuočių medžių sakams.

Jau prieš 5000 metų žmonės rinkdavo gintarą Baltijos jūros pakrantėje. Šis procesas populiarus ir šiandien. Pasaulinės Gintaro Tarybos narys, Gintaro muziejaus-galerijos Nidoje ir Vilniuje savininkas Kazimieras Mizgiris portalui grynas.lt pasakojo, kad šiandien gintaras yra randamas ant jūros kranto tarp jūržolių. Taip pat gintarą galima gaudyti specialiais tinklais „keseliais“ (krepšys ilgu kotu, skirtas žuvims nuo tilto gaudyti, - red. past.) jūros bangose.

„Gintaro "žvejojimo" laikotarpis yra ruduo ir pavasaris, kada bangos išjudina mėlynojoje žemėje (netoli Palvininkų) esančius gintaro gabalėlius.Tada srovės, pagavusios juos iš Sembos pusiasalio pakrančių,atneša iki Nidos, Juodkrantės, Karkles ir net Palangos“, - pasakojo K. Mizgiris.

Dabar žvejai sužvejoja apie 300 – 500 kg gintaro per metus. Štai Palvininkuose gintaras yra kasamas iš 60 metrų gylyje esančios mėlynosios žemės, čia iškasama apie 300 kg gintaro per metus. Nors skaičiai ir dideli, K. Mizgiris teigia, kad gintaro ištekliai kasmet vis mažėja.

„Žmonės be atodairos naudoja Žemės turtus, aišku, ir gintaro atsargos katastrofiškai mažėja. Juk apie 1993 metus rusai ten iškasdavo iki 700 tonų gintaro, deja, šiandien viskas kitaip“, - teigė Pasaulinės Gintaro Tarybos narys.

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto vadovas Sigitas Podėnas jau beveik dvidešimt metų domisi ne tik paprastu gintaru, bet ir inkliuzais. Mokslininkas atskleidžia, kaip reikia patikrinti, ar įsigytas gintaras yra tikras.

„Gintarą reikia panardinti į vandenį su druska. Jei šis neskęsta, vadinasi, tai tikrų tikriausias gintaras“,- teigė S. Podėnas.

Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams. Jis sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Gintarai susidarė, kai miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.