Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
V.Grubliauskas: „Klaipėdiečiai – nuoširdžiausi“
2011-12-23
Česlovas Kavarza
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, sveikindamas klaipėdiečius su artėjančiais 2012-aisiais, paprašė nusiteikti, kad metai bus nelengvi, tačiau pakvietė neprarasti optimizmo, nepulti į neviltį. Anot pirmuosius metus miestui vadovaujančio džiazo muzikanto, sunkumus įveikti padės meilė, kuri nugali viską.
„Tikėkite, ką darote. Jei mylite žmogų, tai ir sakykite, kad mylite. Jei norite padėkoti, dėkokite dabar, o ne laukite progos. Norite įteikti gėlę – įteikite“, – Kūčių išvakarėse į klaipėdiečių širdis pasibeldė V.Grubliauskas.
Netapo pareigų vergu
– Kokia mero duona?
– Tikrai – ne pyragas. Skalsi, ruginė duona. Kadangi esu juodos duonos šalininkas, man ji skani.
– Pareigų neužmirštate net ir užvėręs rotušės duris. Ar namie reikia daug laiko, kol vėl tampate tėčiu ir vyru?
– Grįžęs namo, darau viską, kad neminėčiau pareigų. Tai įsisavino vaikai ir žmona. Tikrai nesu pareigų vergas. Suvokiu jų atsakomybę, svarbą ir apimtis. Tačiau stengiuosi likti savimi. Žmoniškąja prasme pokyčių neįvyko. Kuo tikėjau, tuo tikiu, ką mylėjau, tą myliu. Peržengęs namų slenkstį užmirštu, kad esu meras, – tampu tėvu ir vyru. Jei būtų kitaip – šeima nesuprastų. Visą laiką turėjau imunitetą „sužvaigždėjimui“, susireikšminimui. Tas imunitetas neprapuolė ir neprapuls.
Klaipėdos žmonės – ne snobai
– Ar klaipėdiečiai skiriasi nuo kitų miestų gyventojų?
– Klaipėdiečiai – linksmi ir nuoširdūs žmonės. Pažįstu Lietuvą iš vidaus, todėl galiu palyginti mūsų miesto gyventojus su kitų didžiųjų miestų žmonėmis. Jie išsiskiria: neturi snobizmo, kas būdinga kitų didmiesčių gyventojams. Klaipėdiečiai paveikti jūros dvasios. Jie gerokai nuoširdesni, paprastesni, atviri. Net ir piktas klaipėdietis yra kitoks, skiriasi nuo kitų miestų pikčiurnų. Mūsų žmonės nedejuoja, nepučia iš musės dramblį ar iš degtuko neskaldo vežimo. Pakankamai santūrūs, optimistiški.
Pats esu tikras klaipėdietis. Prieš 55 metus gruodžio 1 dieną gimiau visai šalia – Jūros ir Naujojo Sodo gatvių sankryžoje esančioje ligoninėje. Mama sakė, kad į pasaulį atėjau popiet, koridoriuje. Šventai tikiu istorija, iš kurios kiti smagiai pasijuokdavo. Iš kūdikystės yra įstrigęs vaizdas, kaip iš tos ligoninės į namus mane vežė rogutėmis, o aš tuo metu mačiau žydrą žiemos dangų.
– Iš kur jumyse muzikanto gyslelė? Ir ne šiaip sau, o džiazo, nes tėvelis buvo autobuso vairuotojas, o mama dirbo bibliotekininke?
– Bent jau savoje giminėje muzikantas – vienintelis. Buvau panašus į mamą. Tėvas ironizuodavo, kad esu mamos vaikas. Ji dainuodavo. Todėl tikiu, kad meilę muzikai paveldėjau iš jos. Mama nuvedė mane į „Gintarėlio“ vaikų chorą. Kai šis choras repetuoti persikėlė į 2-ąją muzikos mokyklą, joje pirmą kartą susipažinau su trimitu. Buvau jau septintokas, pakankamai didelis bernas. Buvo keista eiti į muzikos mokyklos pirmą klasę. Kai skirstė instrumentus, kaip ir visi, norėjau groti akordeonu. Mokytojas, pasižiūrėjęs į mano tvirtą stotą, sakė neduos to instrumento, nes perplėšiu dumples. Trimito pamokų mokytojas Stasys Bytautas, pasiguodęs, kad niekas nenori išmokti juo groti, paragino mane. Sekėsi labai sunkiai. Buvau likęs paskutinis, kuris niekaip negalėjo išgauti garso. Mokytojas pradėjo nervintis, o netekęs kantrybės liepė „persti“ lūpomis. Po liaudiško patarimo pradėjau groti. Kadangi norėjau būti vairuotojas, muzika manęs nedomino. Kai praktikos atlikti atėjo Simonas Donskovas, jis mane iškvailino, kad vairuotojais gali dirbti bet kas, o muzikuoti – vienas kitas. Tai buvo lūžis. Pramokau groti ir paruošiau vaikišką koncertą, kurį atlikau stodamas į Klaipėdos fakultetą. Priėmė išimties tvarka, nes nors labai blogai grojau, tačiau gerai mokiausi. „Gal pasitempsi, gal išmoksi“, – tikėjosi dėstytojai.
Matyt, buvo lemta tapti džiazo muzikantu, nes grojau netradiciškai. Dėstytojai bandė gerinti mano techniką, bet nusispjovė: „Pūsk, kaip moki“.
Kongo šalies ambasada
– Ar tapęs meru nesikratote jus persekiojančio muzikanto pseudonimo Kongas?
– Nesikratau nė vieno savo gyvenimo puslapio, neišsižadu nė vieno savo žingsnio, kurį žengiau. Juo labiau vardo, pravardės, patirties – meninės, akademinės. Manęs visiškai nežeidžia, kas į mane kreipiasi, kaip iki tol. Net džiugina. Malonu, kai išlieka žmonių bendravimas, nors ir šiek tiek pasikeitė mano pareigos. Nėra pareigų, kurios galėtų mane sugadinti – išpuikinti, išpaikinti.
– Vertėtų prisiminti, kaip tapote Kongu.
– Tai sena istorija. Nuo 1978 ar 1979 metų, kai tuometėje Sovietų Sąjungoje pirmą kartą buvo parodytas filmas „King Kongas“. Filmo rodymas buvo didelis įvykis visiems. Tuo metu studentaudamas buvau užsiauginęs barzdą ir žandenas. Kartais būdavau jaunatviškai patinęs. Draugai, matyt, įžvelgė panašumų tarp manęs ir iki tol nematyto filmo herojaus. Taip prilipo Kongo pravardė.
Ji nebestebino mano tėvų, kai paskambinę klausdavo, ar yra Kongas. Iš pradžių jie replikuodavo, kad čia ne tos Afrikos šalies ambasada, tačiau vėliau priprato. Visada, ir dirbdamas Seime, kai buvau komiteto pirmininkas, prašiau personalo, kad į mane kreiptųsi ne „pirmininke“, o vardu. Man svarbiausia, kad žmonės vadintų mane, kaip jiems patogiau, o ne pagal ant durų pakabintą lentelę.
Nesigaili nė vieno žingsnio
– Jei turėtumėte galimybę, kokių klaidų savo gyvenime nekartotumėte?
– Kiek skaičiau, ir Jėzus klydo. O prieš atsakant, reikėtų peržiūrėti klaidų sąrašą. Sakydami, kad neklystame, – darome klaidą. Klaida – didelė vertybė, jei virsta gera pamoka. Gal galėjau susilaikyti nuo aštresnio žodžio giminaičiams. Po mamos mirties 1986-ųjų kovo 5-ąją būčiau paklausęs žmonių ir pats nesėdęs prie vairo grįždamas iš Lėbartų kapinių, būčiau išvengęs avarijos, per kurią sunkiai susižalojau.
Kitą kartą, jei būčiau padaręs mankštą prieš sudėtingą pratimą, būčiau išvengęs stuburo traumos. Po 15 metų pradėjau jausti sunkias jos pasekmes.
– Ar įmetate centų prie centrinės Klaipėdos gatvės susirangiusiems vargšams?
– Įdomiai nuteikė diskusija apie aukojimo draudimą Vilniuje. Tam sprendimui nevisiškai pritariu. Aš įmetu. Vieną ar du kartus daviau net tiems, kurie prašo labai įkyriai. Šiandien aš jų paklausiu: „Ar padarei ką nors, kad pakeistum situaciją?“. Jie gal pradėjo pažinti, nebesiveržia prie manęs. Esu pasakęs: „Žmonės, ieškokime sprendimo, nei vien kiurksoti ir laukti, kas įmes“. Kaulytojai – kone etatiniai darbuotojai, kurie ateina „ į darbą“ gerokai pavyzdingiau nei savivaldybės tarnautojai. Ir jie dirba sąžiningai be niekieno kontrolės.
– Ar būna tokių minučių, kai norisi rauti plaukus, trankyti kumščiais ar iš džiaugsmo šokinėti į viršų?
– Aktyvūs piliečiai anądien klausė, ar aš trinktelėsiu kumščiu į stalą „statant“ į vietą tą ar kitą veikėją. Atsakiau, kad trankymasis kumščiu – kraštutinė priemonė, kai neturi kitų argumentų. Jei nesugebi įrodyti tiesos argumentais, kumščiu vargu ar tai padaryti pavyks. Sprendimas jo pagalba – laikinas arba netvirtas. Tad nei kumščiu trankausi, nei iš džiaugsmo ant stalo užšoku. Moku valdyti emocijas. Per ilgus metus išmokau susitvardyti, o ne emocionaliai reaguoti. Buvimas scenoje išmokė valdyti jausmus.
– Ką norėtumėte padaryti gero klaipėdiečiams artimiausiu laiku ir per vadovavimo kadenciją?
– Atsargiai vertinu mintis, kurios gali virsti pažadais ar įsipareigojimais. Viena yra norėti, antra – tai, ką galėčiau. Dar kadencijos pradžioje sakiau, kad labai noriu, jog Klaipėdoje kuo greičiau būtų du nauji teatrai. Norėčiau, kad būtų pastatytas tarptautinius standartus atitinkantis 50 metrų ilgio baseinas, kuo greičiau sutvarkyta piliavietė, kuri taptų miesto širdimi. Norėčiau daug. Tačiau viskas priklauso nuo situacijos Lietuvoje, pasaulyje.
|
Vizitinė kortelė Gimė 1956 m. gruodžio 1 d. Klaipėdoje. 1963 – 1975 m. mokėsi 4-ojoje vidurinėje mokykloje. 1975 m. įstojo į tuometę Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų pučiamųjų instrumentų katedros trimito specialybę 1980 – 1982 m. tarnavo sovietinės armijos Pabaltijo karinės apygardos parodomajame štabo orkestre Rygoje. 1994 – 2004 m. Tarptautinių Klaipėdos džiazo festivalių organizatorius, nuo 2004 m. iki šiol – renginio globėjas visuomeniniais pagrindais. 2004 m. išrinktas Lietuvos Seimo nariu. 2005 m. suteiktas garbingas Klaipėdos kultūros magistro vardas. 2011 m. išrinktas Klaipėdos meru. Vedęs Ingą Grubliauskienę. Augina sūnus Žilviną (g. 2000 m.) ir Vytautą (g. 2009 m.) bei dukras Saulę (g. 1998 m.) ir Elzę (g. 2004 m.). Turiu dukterį Agnę (g. 1986 m.) iš pirmosios santuokos. |
|---|
