Humanitarai yra tikrieji valstybės kūrėjai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkė Irena Smetonienė į realiųjų mokslų atstovų ambicijas – esą jie svarbiausi – tik numoja ranka.

Tiksliųjų mokslų atstovai įsitikinę, kad tik jų specialybės yra svarbios ir išties ko nors vertos. Humanitariniai mokslai lieka nuošaly, o jų atstovai – menkai vertinami. Taip mano ne tik pavieniai žmonės, dažnai tai tampa pačios valstybės pozicija.

I.Smetonienės teigimu, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad humanitarai nereikalingi.

„Tiesą sakant, viskas, kas susiję su politika, kultūra plačiąja prasme, laikosi tik ant humanitarų pečių“, – sakė VLKK pirmininkė.

Pasak jos, net ir patys tiksliųjų mokslų specialistai puikiai supranta, kad be tam tikrų humanitarinių dalykų jie gali atlikti tik tam tikrus skaičiavimus, laboratorinius darbus.

„Juk retorika, stilistika reikalingos visiems. Rašo mokslinius, mokslo populiarinimo darbus, bet kokį straipsnį, kalbasi su kuo nors, aiškina, juk jie neapsieina be kalbos plačiąja prasme. Todėl sakydami, jog reikia tik realiųjų mokslų ir nereikalinga humanitarika, jie visiškai neteisūs. Ir sakydami tai jie jau bando logizuoti, vadinasi, pereina į tam tikrą retorikos sritį“, – aiškino I.Smetonienė.

Ne tik anksčiau, bet ir dabar dažnai pasitaiko, kad tėvai prieštarauja vaikų pasirinkimui studijuoti kalbą, istoriją, filosofiją ar kitą humanitarinių mokslų dalyką. Neva matematika duos daugiau naudos ir rasi geresnį darbą, nei baigęs istoriją. I.Smetonienė tokius pavyzdžius aiškino paprastai: „Tai netiesa. Gali baigti auksinius mokslus ir nerasti darbo. Taip sakydami tėvai mąsto pragmatiškai, mato, kad vieni gyvena labai gerai, kiti – prastai. Anksčiau pasitaikydavo ir tokių variantų, kai tėvai sakydavo: kam tau reikia aukštojo mokslo, pažiūrėk, kaip gerai gyvena tie, kurie turi amatą.“

Pašnekovė prisiminė, kaip jai buvo pikta, kai ketvirtame kurse draugai vedėsi į kavinę, o ji neturėjo už ką susimokėti, nes buvo studentė ir stipendijos gaudavo 50 rublių. „Aš tikrai tada mąstydavau: ketverius metus kankinuosi, mokausi, o jie štai – pinigų pilnos kišenės. Dabar, kai jau praėjo tiek metų, viskas apsisuko. Matau, kad mano kišenėse yra daugiau pinigų negu jų, nes jie nebeturi sveikatos tiek dirbti juodo darbo“, – sakė I.Smetonienė.

Humanitariniai mokslai yra kaip bazinis išsilavinimas visam kitam. Jį turintis žmogus, kalbininkės teigimu, gali dirbti kuo tik nori: istorikas gali tapti mokslininku, apžvalgininku, politologu, lituanistui atviros viešųjų ryšių, žurnalistikos, teisės, administravimo ir valdymo sritys. Pabrėždama humanitarų svarbą VLKK pirmininkė sakė: „Be humanitarų nebūtų valstybės. Realiųjų mokslų atstovai įsivaizduoja, kad tik jie ją laiko. Ne. Būtent humanitarai laiko valstybę kaip valstybę plačiąja prasme.“