Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Milijoninė pašto ženklų afera
2009-01-31
Virginija Skučaitė
Kaip ir dabar, taip ir tarpukario Lietuvoje, valstybinių įstaigų vadovai, piktnaudžiaudami savo padėtimi, krovėsi turtus, tačiau priėję liepto galą, rečiau nei dabar išsisukdavo nuo bausmės.
Lagaminuko paslaptis
Apie tarpukariu plačiai nuskambėjusią pašto ženklų aferą 1974 m. pavasario popietę priminė neįprastas radinys Valstybiniame banke (taip sovietmečiu vadinosi tarpukario Lietuvos bankas).
Filatelistų žurnale "Lietuva" (1992 m. Nr. 2) nurodyta, jog banko palubėje darbavęsi dažytojai ant ventiliacijos kanalo aptiko nedidelį (50 x 40 x 15 cm) lagaminuką su tarpukario rombo formos (filatelistai juos vadino tiesiog rombais)įvairaus nominalo Lietuvos pašto ženklais.
Tik besidomintys Lietuvos pašto ženklų istorija asmenys žinojo, kokiu tikslu 1923 m. buvo spausdinami kai kurie "rombai" ir kokią kainą už juos sumokėjo rašytojo Balio Sruogos brolis Adolfas, dirbęs Lietuvos pašte nuo tada, kai jis buvo įkurtas. Beje, iki šiol neaišku, kaip šie ženklai pateko į banką, kodėl jie buvo sudėti į lagaminėlį ir paslėpti banko palubėje.
Kilni ženklų kilmė
Pasak Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriaus vyresniojo bibliotekininko istoriko Alvydo Surblio, apie šių neįprastos formos pašto ženklų kilmę ir likimą žinojo kaunietis filatelistas S.Biržiškis, rašė K.Milvidas, V.Stanaitis, R.Vainora, V.Doniela.
Yra žinoma, kad maždaug 1922 m. Vaikelio Jėzaus draugijos (VJD) pirmininkas kreipėsi į pašto valdybą, prašydamas išleisti labdaringą pašto ženklų laidą, už kurią gautas pelnas būtų panaudotas draugijos reikalams. Anuometis pašto valdybos direktoriaus pavaduotojas A.Sruoga pasiūlė draugijos pirmininkui išleisti pašto ženklų seriją, skirtą Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos paminėti.
Buvo išleisti didelių nominaliųjų verčių ženklai. Nepaisant originalios jų formos (rombo), didelė serijos kaina iš anksto pasmerkė idėją ją panaudoti labdaros tikslais – prekyba ženklais buvo vangi.
Apgaulingas įvaizdis
Maždaug per dešimtį metų VJD ženklų tepardavė tik už 1230 litų. Dalį pašto sandėlyje esančių ženklų A.Sruoga, anuometis pašto valdybos direktorius, pakeitė jo pagamintais trijų ir penkių litų vertės įprastos formos ženklais su bažnyčios ir bokštų piešiniais.
Šiuos ženklus A.Sruoga parduodavo užsienio pašto ženklų pirkliams. Ten pat iškeliavo ir skylėti (kad būtų lengviau juos atskirti) ženklai, kurie pagal sutartį su minėta draugija sudarė net trečdalį visų ženklų (dėl šios priežasties pastarųjų Lietuvoje niekas nematė).
Dėl čia minėtų ir neminėtų priežasčių VJD negavo lėšų planuotai labdaringai veiklai, o A.Sruoga asmeniškai smarkiai pasipelnė.
Verslo sluoksniuose jis buvo laikomas patikimu ir turtingu žmogumi. Mat A.Sruoga ne tik gerai vadovavo pašto valdybai. Jam priklausė didžiulis "Tulpės" knygynas miesto centre, to paties pavadinimo spaudos bendrovė, cinkografijos ir litografijos įmonė "Žiedas", jis turėjo akcijų kitose įmonėse.
Niekas nenorėjo tikėti
Nepaisant to, 1932 m. kilo įtarimas, kad A.Sruoga spekuliuoja pašto ženklais. Iš pradžių tuo niekas nenorėjo tikėti. Buvo žinoma, kad jis rinko retus pašto ženklus ir dalyvavo filatelistų sandoriuose, tačiau niekas neįtarė, kad pašto valdybos direktorius asmeniškai būtų įsivėlęs į aferą su naujais pašto ženklais.
Kai Valstybės kontrolierių Vincą Matulaitį pasiekė slapta informacija apie didžiulį mažučių pašto ženklų verslą, buvo patikrintas pašto valdybos ženklų sandėlis ir ekspedicija. Juose buvo rasta 3 ir 5 litų vertės suklastotų pašto ženklų už beveik 3 mln. litų. Paaiškėjo, kad nuo 1923 m., kai buvo atspausdinta 599 tūkst. vienetų 5 litų vertės pašto ženklų, beveik per dešimt metų oficialiai parduota buvo tik 15 tūkst. O dokumentai bylojo, kad gyventojai tokių ženklų buvo nupirkę gerokai daugiau. Panašiai ir su 3 litų vertės pašto ženklais.
Labai saugojo raktą
Atlikdami tyrimą ekspertai nustatė, kad pertekliniai ženklai buvo padirbti. Kaip ekspertas, nustatant ženklų tikrumą, dirbo garsus tapytojas ir grafikas Adomas Varnas.
Vykstant teismui neįrodyta, kur buvo spausdinami pašto ženklai. A.Varnas teigė, kad tai galėjo būti padaryta asmeninėje A.Sruogos spaustuvėje. Pabrėžtina, kad būdamas valstybinės pašto žinybos direktoriumi, jis asmeniškai valdė ženklų sandėlį, niekam nepatikėdavo jo rakto ir atskaitomybės.
Tad direktorius galėjo niekieno nekontroliuojamas imti iš sandėlio plačiai naudotus perteklinius (niekur nepajamuotus) ženklus ir tik jam žinomais būdais pardavinėti. Nustatyta, kad, pavyzdžiui, per jam pavaldžius asmenis Klaipėdoje (Lietuvos pašto Klaipėdos skyriaus viršininką Joną Augūną) ir Kaune A.Sruoga už pašto ženklus yra gavęs tūkstantines sumas, tačiau dauguma ženklų aplinkiniais keliais keliaudavo į užsienį.
Apgavo net prezidento žmoną
Svarbu tai, kad A.Sruoga aferos pradžioje su bendraminčiais priėmė nutarimą, pagal kurį Lietuvoje už parduotus pašto ženklus buvo atsiskaitoma tik bendromis sumomis, nenurodant nei ženklų skaičiaus, nei jų vertės. Tokiu būdu buvo atkelti vartai sukčiauti.
Tikrieji pašto ženklai ("rombai") daugiausia buvo platinami per pašto įstaigas ir užsienyje per tarpininkus, iš kurių garsiausias buvo Vokietijos pašto ženklų pirklys Arnoldas Ebelis. Įdomu, kad tarp platintojų buvo ir prezidento Kazio Griniaus žmona Kristina, kuri, kaip ir kiti platintojai, net neįtarė padedanti A.Sruogai jo nešvariame versle.
Turtas – į Paragvajų
Teisme A.Sruoga neigė kaltinimus ir skundėsi, kad neturįs jokio turto – įmonės pelno neduodančios ir jis negalįs net advokatams sumokėti, tačiau jo argumentai teismo neįtikino.
A.Sruogos sėbrai gavo nuo penkerių iki pusės metų kalėjimo, o aferos organizatorius – 15 metų sunkųjų darbų kalėjime. Taip pat jis turėjo paštų valdybai sumokėti beveik 3 mln. litų civilinio ieškinio (tai jis padarė, atrodo, nesunkiai, nes vien asmeninės jo pašto ženklų kolekcijos vertė siekė milijoną litų). A.Sruogos turtas buvo konfiskuotas, tačiau suprantama, jam nemažai pavyko išgelbėti.
Ano meto spauda rašė, kad A.Sruogos žmona Paragvajuje nusipirko didžiules kavos plantacijas, be to, susidėjo su kažkokiu jaunu studentu ir ten užsiima verslu. Tikėtina, jog plantacijos buvo pirktos už žmonai užrašytą A.Sruogos turtą, kad jo nekonfiskuotų. Taip pat tikėtina, kad Paragvajun sprukti planavo ir A.Sruoga, nors tuo metu spaudoje skelbė, jog už tikrovės neatitinkančias žinias apie žmoną ir jos meilužį paduos laikraštį "Naujos žinios" į teismą.
Aferistai tarsi kurtizanės
A.Sruoga, patekęs į sunkiųjų darbų kalėjimą, labai atidžiai ištyrinėjo kiekvieną kameros plyšį, jos sienas, čiužinį ir patalynę. Mat labai bijojo parazitų.
Įsitikinęs, kad jų nėra, nusiramino, tačiau labai vargindavo kalėjimo prižiūrėtojus įvairiais klausimais ir prašymais, vengdavo pasivaikščiojimų su kitais kaliniais ir vis piktindavosi, kad pro kameros langus mato tik užgriozdintą kiemą, o ne gražų peizažą ar bent medžius.
Istorikas ir teisininkas Bernardas Gailius knygoje "Nusikaltimai "prie Smetonos" rašo, kad A.Sruogos suėmimas anuomet buvo sensacija. Ji stulbino savo mastu – 14 metų Lietuvos paštą valdęs aferistas su sėbrais kontroliavo ženklų gamybą ir naudojo ją savo reikmėms: nelegaliai tiražavo ženklus, tyčia darė juose klaidų (tokie ženklai greitai išgraibstomi kolekcionierių!) ir kitus nusikaltimus. Aukšti valdininkai ilgainiui tapo turtingais salonų liūtais, tačiau vis dėlto įkliuvo, o jų vadeiva A.Sruoga bankrutavo visomis prasmėmis ir atsidūrė už grotų.
Kokia išvada peršasi? Pasak B.Gailiaus, aferistus galima palyginti su Honoré de Balzaco kurtizanėmis – jų spindesį bet kada gali pakeisti skurdas.
