Auklėtoja vietoj miego siūlo pasvajoti


2008-09-06
Sandra Lukošiūtė
Auklėtoja vietoj miego siūlo pasvajoti

Su darželio "Boružėlė" auklėtoja 42 metų Inesa Raudoniene kalbėjomės pašnibždomis. Kad nepažadintume vaikų.

Vaikai dar tikti stebuklais

- Ar darželinukai noriai miega per pietus?

- Nemiega, nes namuose neįpranta. Jei nuo mažens tėvai bandytų migdyti, gal kitaip būtų. Pietų miegas labai naudingas. Mano grupės trimečiai dar noriai miegodavo, o penkiamečiams - tai jau kankynė.

- Ar šiuolaikiniai vaikai labai skiriasi nuo jūsų vaikystės?

- Dabar vaikai laisvesni ir drąsesni, nebijo paklausti ar paprašyti. Mes labiau nutylėdavome. Imlumo turi visi: tiek tada norėdavome daugiau sužinoti, tiek dabar, ypač trejų ketverių metų. Tai pats šauniausias amžius. Jie dar naivūs, tiki pasakomis, stebuklais. Pasakai, kad sutikai katinėlį, ir jie ieškodami dairosi.
Vyresniems jau reikia kompiuterių, televizorių. Paūgėjusius sunkiau sudominti nei anksčiau.

- Jūs pati taip pat lankėte šį darželį. Ar bendraudama su vaikais prisimenate, ką jautėte tuomet, kai buvote jų amžiaus?

- Lankiau "Boružėlę" nuo trejų iki kokių penkerių metų. Vėliau persikėlėme gyventi į Kauną. Prisimenu, kaip nepatikdavo miegoti per pietus, nors reikėdavo. Tad savo auklėtiniams dabar leidžiu nemiegoti. Pagulėti reikia, nes toks režimas. Bet jei nenori miego - gulėk, svajok.

- Gal prisimindama savo vaikystę, auklėtinių neverčiate daryti ir daugiau dalykų?

- Neturiu blogų prisiminimų iš darželio. Turbūt turėjau geras auklėtojas. Gal todėl ir tokį darbą pasirinkau. Savo buvusiame darželyje atlikau praktiką, kai mokiausi pedagoginėje mokykloje. Sutikau savo auklėtoją. Darželis mažas - tik keturios grupės, visi labai susigyvenę, ir mane labai greitai priėmė, nors buvau tik praktikantė. Iki šiol dirbu pirmojoje darbovietėje. Ir savo vaikus čia užsiauginau. Pirmiesiems mano auklėtiniams dabar po 24 metus. Jau galėtų ir savo vaikus atvesti.

Vaikai auklėtoją vadina vardu

- Nekilo noras pakelti sparnus?

- Nieko nenorėčiau keisti. Kiti darželiai būna didesni, o čia mūsų mažai, vienas kitą žinome. Vaikams taip pat geriau - visi vienoje krūvoje. Jei kuri auklėtoja suserga, pavaduoja kita. Vaikai visas pažįsta. Kaip namuose.

- Susipainioję vaikai mama nepavadina?

- Panašiai. Darželyje vaikai praleidžia daugiausiai laiko. Didesnieji mama nevadina, o pernai lopšelyje - pasitaikydavo. Dabar ir auklėtoja nebevadina. Pripratę vieni kitus vardais vadinti. Taip užsimezga artimesnis kontaktas. Vaikui esu vyresnė draugė. Man labiau patinka, kai kreipiasi vardu. Esu griežta, tad nebijau, kad vaikai nebejaus ribų. Yra dvi galimybės: gali viską daryti už vaiką, bet tėveliai visą gyvenimą su juo vargs. Ir gali duoti tai, ką pats turi, tada ir vaikas išmoks. Drabužius susidėti, rankas nusiplauti - iš pradžių tokie darbai nepatinka, bet paskui išeina į naudą.

Vaikams stengiuosi duoti ką galiu, nes jiems sunku atėjus į didelį kolektyvą, ypač pradžioje.

Verkia ir mažyliai, ir mamos

- Rugsėjis turbūt pats sunkiausias mėnuo, kai būna daug ašarų?

- Pirmas mėnuo - adaptacija ir mums, ir vaikams. Pirma savaitė būna labai gera. Vaikams patinka, viskas nauja. O antrąją savaitę pajunta režimą, sužino, kas galima ir ko ne. Tada būna ašarų ir nenoro eiti į darželį.
Rugsėjį taip būna. Kaip už lango lapai krinta, taip pas mus - ašaros. Nors dabar vaikai mažiau verkia. Kiti darželyje apsipranta be ašarų. Sunkiau jautresniems. Prieš 10-15 metų raudodavo visa grupė: jei vienas pradeda, tai visa kompanija pritaria.

- O kaip mamas raminate?

- Išėjus siūlau už durų pastovėti dešimt minučių ir paklausyti. Ašarų nebelieka, kai vaiką kuo nors sudomini. Tėvams duodame telefonų numerius, kad galėtų paskambinti ir pasiklausyti, ar verkia grupėje kas ar ne. Būna, kad skambina. Siūlome ateiti, pasižiūrėti pro durų tarpą, jei yra galimybė. Tada tėvams ramiau. Nereikia visą dieną sukti galvos, kaip vaikui sekasi darželyje. Žinau, kaip mamai širdį skauda. Juk savus auginau.

Gins diplominį darbą

- Kas maloniausia jūsų darbe?

- Žaidimai, kai vaikai pasikviečia prie jų prisidėti ir priima kaip savą. Apkabinimai. Kai atėjus vaikai subėga ir apkabina - jautiesi reikalinga.

- Švietimo ir mokslo ministerijos biurokratų nurodymai kartais apsunkina darbą. Jei būtų jūsų valia, ką keistumėte?

- Atsisakyčiau rašliavų. Kiekvienam vaikui iš 25 pagal poreikius reikia sukurti savaitės planą. Vaikas tik pradėjo lankyti darželį, o aš jau turiu rašyti planą, nors jo net gerai nepažįstu. Tokie nurodymai labiau tiktų specialių poreikių vaikams.

Nepatinka priverstiniai seminarai. Kasmet tam tikrą dienų skaičių privalai praleisti mokymuose. Man gerai - kol kas nereikia, nes aš dar mokausi kolegijoje. Pasirinkau socialinio pedagogo specialybę, nes taip ir nebaigiau instituto. Auginau vaikus. Kiek metų esu studentė? Daug. Tris kartus bandžiau tęsti studijas Pedagogikos institute, bet niekaip nepavyksta. Dabar vaikai užaugo, tad žiemą jau turėčiau ginti diplominį darbą.

Mėgstamiausia pasaka - "Pelenė"

- Nepavargstate nuo nuolatinio buvimo su vaikais?

- Pavargstu. Grįžtu namo ir valandą nuo visko atsiriboju. Atsisėdu virtuvėje viena ir savo šeimyniškių paprašau netrukdyti. Apmąstau dieną, pailsiu nuo chaoso ir triukšmo. Ramybės ir tylos dabar reikia daugiau nei anksčiau. Pedagoginį darbą dirbu jau dvidešimt dvejus metus.

- O saviems vaikams dėmesio nepritrūksta?

- Aštuoniolikmetis sūnus ir vienuolikmetė dukra nukenčia. Pykstu ant savęs, kad per mažai skiriu dėmesio. Grįžus po darbo nebesinori nieko. Namiškiams skiriu tiek laiko, kiek lieka pailsėjus. Skubi pasiruošti kitai dienai, savaitgaliai - namų ruošai. Net nuvažiuoti prie jūros ne visada lieka laiko. Geriausiai pailsiu miegodama. Jei galėčiau, miegočiau po 10-12 valandų. Esu pelėda, tad rytais būna sunku keltis.

- Kokia jūsų mėgstamiausia pasaka?

- "Pelenė".