Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nuo „Borusijos“ iki „Žvejo“
2009-04-18
Daiva Janauskaitė
Ne tik Lietuvos, bet ir Europos įvykius įamžinusio paminklo vietoje dabar stovinčios pamario žvejo skulptūros laukia permainų metas.
Su autoriumi nesuderino
Priešais buvusią Prūsijos karališkosios poros rezidenciją, o vėliau – miesto rotušę Danės gatvėje stovintis legendinis paminklas jau kelintą kartą per šimtmetį išgyvena permainas.
Praėjusio šimtmečio pradžioje pastatytas Vokietijos valstybės pradžią simbolizuojantis „Borusijos“ paminklas vėliau užleido vietą „Žvejui“. Tačiau ir pamario gyventojų amato simbolis keičia rūbą.
Kaip atrodys „Žvejo“ aplinka, rekonstravus krantinę, kol kas iki galo neaišku. Nors po kelių mėnesių klaipėdiečiai jau turėtų džiaugtis atnaujintu skveru ir fontano prieigomis, šiomis dienomis dar kartą derinamas projektas ir įgyvendinimo terminai.
Kompozicijos kūrėjas architektas Petras Šadauskas baiminasi, kad jo darbas bus jei ne sunaikintas, tai sudarkytas. Velkama į naują rūbą Danė taps siauresnė, tad praplatės skveras, prie kurio prisišliejęs „Žvejys“ su fontanu.
P.Šadauskas tikėjosi, kad, kaip įprasta kultūringuose kraštuose, prieš pradedant darbus, su autoriumi bus tariamasi, kokios įtakos rekonstrukcija turės fontanui.
„Pats mačiau, kaip upe plukdomas sunkiasvoris kranas trenkėsi į krioklio akmeninę atbrailą. Po smūgio kažkas sutraškėjo. Supratau, kad lūžo vandens nutekėjimo ir patekimo į fontaną sistema. Tokį spėjimą patvirtino mano pastebėjimas, kad vanduo nesilaiko baseine, per plyšius jis susigeria į gruntą. Sistemą būtinai reikėjo tvarkyti. Kaip atrodys naujasis krioklys, kuris, mačiau, yra pratęstas, ar bus tvarkomas fontano baseinas, nežinau“, – piktinosi P.Šadauskas.
Grožį gali tekti ardyti
Savivaldybės Statybos ir infrastruktūros plėtros skyriaus vedėjo pavaduotojas Romualdas Stasiulis tikino tik iš „Klaipėdos“ sužinojęs, kad gali būti sugadinta vandens cirkuliacijos fontane sistema.
Neseniai projekto autorės paprašyta baigti projektą, mat ji buvo suplanavusi skvero sutvarkymą tik iki pusės baseino. Užsakovai susivokė nežinantys, kaip tvarkyti šaligatvį bei skvero dalį iki fontano.
Pailgintas kriokliukas pagamintas iš granito, krantinės apdailai naudojama mediena, vaikščiojimui skirti takai, kuriuos dabar laužo technika, bus iškloti betono trinkelėmis.
Tik ar nereikės viso to grožio dar kartą ardyti, jei baigus darbus paaiškės, kad fontano sistema sulūžusi? R.Stasiulis užsiminė, kad fontanas yra prižiūrimas bendrovės “Smeltė“, tad jai teks patikrinti, ar autoriaus įtarimai pagrįsti.
Klaipėdą vadino šventa žeme
Nors rekonstruojama krantinė velkasi naują rūbą, turėtų išlikti nepaliesti seni medžiai.
Kraštotyrininkas Egidijus Bacevičius tikino išsiaiškinęs, kad liepomis ir kaštonais krantinė buvo apsodinta dar tada, kai apie tokį valstybės užkampį kaip Klaipėda karališkoji šeima – Fridrichas Vilhelmas ir jo gražuolė žmona Luizė nebuvo nė girdėję. Išlikusiuose piešiniuose užfiksuota ši giraitė.
Medžiai mieste turėjo ne tik estetinę reikšmę, bet ir buvo simboliai. Liepos simbolizavo ištikimybę, susitaikymą, ramybę, gimtinę.
Napoleono karų metu metams tapusi Prūsijos sostine, Klaipėda ilgą laiką neturėjo jokių šių įvykių įamžinimo ženklų. XIX amžiaus pabaigoje tiesioginis Fridricho Vilhelmo ir Luizės palikuonis Vilhelmas II Klaipėdą pavadino šventa žeme. Jis kalbėjo apie sunkumus patyrusią iš Napoleono jungo besivadavusią šalį ir pažymėjo, kad jos prisikėlimas prasidėjo Klaipėdoje.
Vokietijos kaizeris, matyt, turėjo galvoje baudžiavos panaikinimą, kurios dekretas pasirašytas mūsų mieste, bei daugybę kitų progresyvių reformų, atvedusių Vokietiją į pažangių valstybių avangardą.
1904 metais įkurta draugija tautiško paminklo Klaipėdoje statybai. Pinigai buvo renkami ne tik mūsų mieste bei apylinkėse, bet ir visoje valstybėje. Krašto istorikas Dainius Elertas yra radęs dokumentų, kurie leidžia spręsti, kiek pinigų aukojo lietuvininkai.
Iš šešių konkurse dalyvavusių autorių pirmąją vietą laimėjo žymus Vokietijos skulptorius Berlyno dailės akademijos profesorius Peteris Breueris.
Narai nuolaužų neranda
Paminklas buvo atidengtas 1907 metų liepos 23 dieną. Žinoma, kad iškilmių metu gimtąja kalba sveikinimo žodį norėjo sakyti ir lietuvininkai, bet ši teisė jiems nebuvo suteikta. Į kapsulę, kuri įlieta į pamatus, buvo įrašytos ir lietuvininkų aukotojų pavardės.
Skulptūra vadinosi „Borusija“, tai – žodžio Prūsija sinonimas. Centrinė figūra buvo antikos deivės Atėnės prototipas. Karo ir išminties deivė autoriaus buvo sumanyta iki pusės nuoga su nutraukta grandine rankoje. Vėliau šis sumanymas pakoreguotas, tad atidengtas paminklas atrodė kaip šarvais vilkinti deivė su kalaviju rankoje. D.Elertas tikino, kad kūrinys neturėjo daug ideologinio krūvio. Tai buvo daugiau valstybės išsivadavimo paminėjimo paminklas.
1923 metų balandžio naktį iš 26 į 27-ąją toks Jurgis Viesuls inicijavo paminklo nugriovimą. Būrelis vyrų ketino skulptūrą nuritinti į Danę, tačiau išsigando policijos ir išsilakstė.
Kelias dienas gulėjusi prie postamento „Borusija“ vėliau buvo išgabenta į gaisrinės kiemą, kur gulėjo iki 1938 metų. Tų metų lapkritį skulptūra buvo vėl užkelta ir puošė miestą iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
„Apie tai, kas ir kaip sunaikino paminklą, patikimų žinių nėra. Nepatvirtinta legenda byloja, kad 1945 m. gegužės 9-ąją „Borusija“ sunaikinta, sovietiniais terminais kalbant, kaip ilgaamžio vokiškų grobikų viešpatavimo rytinėse žemėse simbolis, – pasakojo D.Elertas. – Kalbėta, kad skulptūros dalys buvo sumestos į Danę. Tačiau daug kartų naršę dugną narai jų dar neaptiko“.
Betoninių bangų atsisakė
Po karo keletą metų postamentas stovėjo savo vietoje. Architektas Petras Lapė pasakojo, kad tuomečio miesto vadovo Alfonso Žalio įsakymu dorėninės kolonos viršų vaizdavęs pilko granito postamentas buvo supjaustytas, o pagamintos plokštės panaudotos buvusioje Pergalės aikštėje pastatytos patrankos postamento apdailai.
Ilgą laiką „Borusijos“ vieta buvo tuščia. Nors dar 1956 metais įvyko konkursas žvejybos tradicijoms pamaryje įamžinti, tačiau „Žvejys“ čia atsirado tik 1971 metais.
Skulptūros autorius vilnietis Kazys Kisielis laimėjo konkursą. Jis buvo sumanęs, kad 30 metrų betono luitais imituojama banga apglėbs „Žvejį“, o visa ši kompozicija turėjo stovėti Šiaurės rage.
Tačiau tuo metu čia švartuodavosi keltai, buvo pernelyg mažai vietos, o ir pinigų tokiam grandioziniam sumanymui realizuoti nerasta. Vėliau dalis lėšų uždirbta jūrinių organizacijų darbuotojams dirbus lenininėje talkoje.
Ilgą laiką bronzinis žvejys gulėjo Kelių eksploatacijos valdybos patvoryje Rusnės gatvėje.
Kai pagaliau sumanyta „Žvejį“ pastatyti „Borusijos“ vietoje, postamentui parinktas gilinant marias ištrauktas akmuo. K.Kisielis nepritarė naujai idėjai, tad į atidarymo iškilmes jo nekviesta.
„Pamenu, buvo ūkanota Jūros šventės diena. Klaipėdoje tai buvo pirmasis paminklas, kuriame suderinta skulptūra ir fontanas. Mūsų akims, tai buvo neįprasta ir labai gražu. Miestiečiai ypač pamėgo šią vietą“, – prisiminė kraštotyrininkas Bernardas Aleknavičius.
Nors „Žvejys“ kurtas kaip simbolis ir ryškesnės legendos neturi, šią skulptūrą gaubia kelios istorijos. Pavyzdžiui, žvejui po kojomis yra stambus laimikis – žuvis. Tačiau nei jūros, nei marių žuvų ji neprimena. Veikiau tai tvenkiniuose auginamo karpio galva.
Miesto mikroautobusų vairuotojai skulptūrą juokais vadina paminklu brakonieriui, nes žvejys laiko tinklus.
Prieš keletą metų klaipėdiečiai iškėlė idėją, kad mieste būtina pastatyti paminklą Hermanui Zudermanui. Jie aktyviai piršo mintį, kad reikia nuversti „Žvejį“ ir jo vietoje pastatyti H.Zudermano skulptūrą.
