Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Vilkų Kampe – muzikos instrumentų muziejus
2008-03-01
Daiva Janauskaitė
Vilkų Kampe – muzikos instrumentų muziejus
Mokytoją Mindaugą Nogaitį galima pavadinti mirštančių muzikos instrumentų gelbėtoju ir reanimuotoju. Jo namai yra tapę muziejumi, į kurį vis dažniau užsuka turistai.
Prikėlė T.Majoro sodybą
Žemaitės ir šišioniškio sūnus M.Nogaitis prieš dešimtmetį įsigijo tautodailininko Vytauto Majoro broliui Tavadoriui Majorui priklausiusią sodybą Vilkų Kampo kaime šalia senkapio, vadinamo Kapų kalnu.
Prieškariu M.Nogaičio seneliai ir Majorai buvo stambūs ūkininkai, kaimynai ir geri bičiuliai. Gavęs progą nusipirkti vėlesnių savininkų gerokai nugyventą ūkį, M.Nogaitis labai džiaugėsi, bet kartu užsikrovė nemažą naštą jį prikelti.
Klaipėdos universitete baigęs režisūros ir lietuvių kalbos studijas M.Nogaitis grįžo į gimtą Švėkšnos kraštą. Daugiau nei dešimtmetį jis vadovavo Inkaklių folkloro ansambliui „Dainoriai“. Kasdienę duoną meniškos sielos vyras valgo iš Švėkšnos sanatorinės mokyklos auklėtojo algos, jis vadovauja ir popamokinės veiklos būreliui.
Praneša apie senienas
Dar studijuodamas M.Nogaitis lankė Menų fakulteto folkloro ansamblį „Auksodis“, vadovaujamą Rūtos Vildžiūnienės. Tada ir išmoko groti armonika bei jai giminingais instrumentais.
„Tada užsidegiau aistra ne tik mokytis groti, bet ir rinkti senuosius muzikos instrumentus. Pradžioje neturėjau kur juos laikyti, bet kai nusipirkau sodybą, leidau sau kaupti ne tik instrumentus, bet ir senuosius buities rakandus“, – pasakojo M.Nogaitis.
Dabar visi kaimynai ir net tolimesni pažįstami žino, kad M.Nogaičiui galima nunešti ar bent pranešti, kur yra senų daiktų. Šią savaitę kaimynas mokytojui pašnibždėjo matęs į sąvartyną išmestas senovines svarstykles, vadinamas čemalu. „Ir kaip nepaimsi, juk tai paveldas. Neabejoju, kad sąvartynuose po polietileno klodais palaidota daugybė mūsų kultūros paveldo objektų“, – pasakojo M.Nogaitis.
Kai į Švėkšną užsuka svečiai iš užsienio, seniūnas stengiasi jiems parodyti ne tik grafų Pliaterių dvarus, parką, bažnyčią, bet nuveža ir pas M.Nogaitį. Čia svečių laukia ne tik pažintis su antikvariniais instrumentais, bet ir nedidelis koncertas. M.Nogaitis tampo armonikų, bandonijų, koncertinų ir kitų instrumentų dumples, pučia lumzdelius, ragus, brazdina basedlos stygas.
Pavasarį, kai artėja į pabaigą mokslo metai, į mokytojo sodybą dažnai užsuka autobusai klegančių vaikų.
Kiekvienas daiktas su istorija
Kiekvienas daiktas į M.Nogaičio namus atkeliauja su sava istorija. Kad ir prieškambaryje stovinti fisharmonija, ilgą laiką skambėjusi Saugų globos namuose, atkeliavo į mokytojo namus beviltiškai sugedusi, bet vis dar išlaikiusi puošnumą.
M.Nogaičio namuose sukaupta apie 40 daugiau nei šimtmečio senumo dumplinių instrumentų.
„Smagiausia groti armonika „Rigoleto“. Ją dar būdamas studentas nusipirkau antikvariate. Gaila, kad nežinau jos istorijos, – kilnodamas instrumentus ir po gabaliuką polkos jais sugrodamas pasakojo M.Nogaitis. – Viena puošniausių, gražiausių pažiūrėti iš palangiškio Antano Liaudanskio pirkta sodraus balso armonika, išpuošta piešiniais.
Gali būti, kad tai Saratovo armonika. Ją turėjo tampyti drūtas vyras, nes instrumentas sunkus, o ir grojama juo devyniais pirštais.“
Iš kupiškėno Albino Kriuko, ilgus metus vaidinusio spektaklyje „Kupiškėnų vestuvės“, pirkta koncertina, kurios pavadinimas verčiamas kaip „Karalienės perlas“, miela akiai pažiūrėti ir džiugina muzikanto ausį.
Iš rusniškio Antano Turauskio vokišką bandoniją mokytojas nupirko už visos vasaros triūsu uždirbtus pinigus.
Tada dar būdamas studentas drauge su kitais bendramoksliais, vadovaujami docento Petro Bielskio, restauravo Rusnėje etnografinę sodybą. M.Nogaitis už darbą gavo 400 rublių ir nepagailėjo jų armonikai.
Mažiausia M.Nogaičio kolekcijoje tarybiniais metais pagaminta žaislinė armonikėlė „Joločka“. Ja taip pat įmanoma išgroti neįmantrią melodiją.
Iš Žeimelio mokytojas parsigabeno unikalų instrumentą – klavikordą. Vasaros ekspedicijos metu M.Nogaitis instrumentą aptiko pas miestelio vargonininko našlę. Dar Antrojo pasaulinio karo metais sprogmuo pataikė į namą, o krentanti sija sulaužė klavikordo dangtį ir nutraukė stygas. Instrumentas stovėjo neremontuojamas ir pasmerktas. Našlė laikė jį vasarinėje virtuvėje ir statydavo ant jo karštus šutintuvus. Taip paveiktas karščio ir drėgmės instrumentas buvo pasmerktas sudegti virtuvės ugniakure. Prikelti jį naujam gyvenimui nepavyko, bet pasidžiaugti barokinio grožio daiktu dar galima.
Žmona rūpinasi gėlynais
Visus šiuos instrumentus reikia vis pravėdinti, jais pagroti, pratampyti dumples. M.Nogaitis džiaugėsi, kad jo sūneliai taip pat tiesia rankas į instrumentus, gal paaugę ir jie išmoks groti ir drauge su tėčiu kaups instrumentų kolekciją. Sodybos kiemas vasarą pražysta daugybe gėlių. Tai M.Nogaičio žmonos Jolantos karalystė. Subtiliu skoniu apdovanota moteris sugeba vienoje erdvėje suderinti gausybę senų rakandų, vyro išskaptuotus baublius ir gėlynus.
Tautodailininkų išdrožti stogastulpiai virto paminklais seniesiems Vilkų Kampo gyventojams, palaidotiems sodybos pakraštyje esančiame senkapyje.
