Ar mes – prekės?


2011-04-04
Arūnas Dambrauskas
Ar mes – prekės?

Daugiausia ištikimų draugų pasaulyje, žinome, turi alkoholis, todėl nieko nuostabaus, kad Lietuvoje dažnas jaunuolis anksčiau susipažįsta ne su darbu, o su alkoholiu. Kiek vėliau jis užmezga intymius santykius su narkotikas, paskui – su socialinėmis pašalpomis ir, suprantama, vis labiau praranda bet kokį potraukį dirbti. Todėl ir nestinga vyrų, kurie, sulaukę brandaus amžiaus, tikro darbo dar nėra pažinę. Jei taip bus ir toliau, gali ateiti metas, kai darbo pasiūla viršys paklausą.

Tiesą sakant, jau yra požymių, kad toks metas visiškai netoli. Pakanka pavartyti laikraščių skelbimų puslapius. Pirmame po ranka pasitaikiusiame dienraštyje yra 31 skelbimas su darbo pasiūlymais ir tik vienas su duomenimis asmens, norinčio įsidarbinti.

Negalima sakyti, kad tai atskleidžia tikrą situaciją darbo rinkoje, tačiau įprastą kartą primena jau įkyriu tapusį teiginį, jog dar neišmokome savęs pateikti, jog tik pasyviai laukiame, kada mus pastebės, įvertins ir pasiūlys orų atlyginimą.

O štai artistiškumo ir išradingumo nestokojantys prancūzai nėra tokie išdidūs ir nevengia savęs pateikti kaip darbo rinkos prekės. Spaudoje buvo rašyta, kai po devynis mėnesius trukusių bevaisių darbo paieškų vienas bedarbis prancūzas pasiūlė 50 tūkst. eurų jį įdarbinsiančiai įmonei.

Pas mus dažnai tenka girdėti tokį nusiskundimą: man jau per penkiasdešimt, todėl žinau, kad susirasti darbą nėra jokių galimybių. Neseniai į redakciją atėjęs vienas bedarbis savo 53 metų amžių vertino ne kaip turtą, bet kaip neišgydomą žaizdą.

"Kai darbdaviai sužino, kad man tiek metų, pasako, kad paskambins vėliau, bet, aišku, taip ir nepaskambina", – patirtimi dalijosi vyras. Jį galima suprasti. Tačiau į situaciją įmanoma pažvelgti ir visiškai kitaip. Būtent tokio požiūrio laikėsi ir 50 tūkst. eurų būsimiems darbdaviams pasiūlęs 51 metų bedarbis iš Prancūzijos.

"Įdomu, iš kur mes galėtumėme gauti 50 tūkst. eurų?" – matyt, mestelėtų daugelis. Tačiau ir prancūzas tiek grynų neturėjo. Jo pasiūlymas, pasirodo, buvo su tam tikra gudrybe. Jis šią sumą ketino išmokėti ne iš karto. Pinigai esą turėtų būti išskaičiuojami iš jo algos – per 10 metų.

2008 m. ekonomikos analitikai tvirtino: jei Lietuvoje nedarbo lygis peržengs 10 proc. ribą, šalies laukia grėsminga ateitis. Turint galvoje, kad šiuo metu nedarbas jau peržengė 14 proc. ribą, galima teigti, jog darbo rinkoje vyksta pats baisiausias žemės drebėjimas. Iš esmės taip ir yra, nes darbo negali surasti net ir kvalifikuoti specialistai.

Viena aukštąjį išsilavinimą turinti moteris, keletą metų ieškojusi darbo, galop, siekdama bent kokios nors veiklos, nusprendė imtis nemokamo darbo. Ji nusiuntė savo gyvenimo aprašymą Maltos ordinui, kuris mieste iškabintuose plakatuose skelbė ieškantis savanorių, galinčių prižiūrėti neįgaliuosius. Ne tik aukštąjį išsilavinimą turinti, bet ir slaugos specialybę papildomai įgijusi moteris iš ordino taip ir nesulaukė pasiūlymo. "Lietuvoje nebeįmanoma surasti net ir nemokamo darbo", – ironizavo ji.

Tuo tarpu vienoje seniūnijoje gyvenantis ūkininkas tvirtina atvirkščiai: jis negali surasti ūkio darbininkų. 400 galvijų laikantis darbštuolis melžėjoms siūlo 1,4 tūkst. litų, tačiau nesulaukia norinčių pasidarbuoti. Todėl jis kreipėsi į darbo biržą, kuri jam suranda (beje, labai sunkiai) melžėjų iš kitų vietovių. Taip yra todėl, kad tam tikra dalis žmonių jau suprato: geriau melžti biudžetą (tai yra gauti socialines išmokas), nei karves. O norintiems orumą išlaikyti bedarbiams, matyt, belieka apsispręsti: ar jie yra prekės, ar aukso puodai, kurių kažkodėl niekas nepastebi.