Eterį užkariavo muzikos klipatos

Žmogus kasdien esi verste verčiamas klausytis lietuviškos arba rusiškos estradinės muzikos. Retas televizijos kanalas ir reta radijo stotis ja nenuodija mūsų sąmonės.

Kad daugybę žmonių tie primityvūs sąskambiai verčia vemti - niekam nė motais.

Mūsų nacionalinės estrados kliedesius galima suskirstyti į tris dalis: sovietiniu mėšlu atsiduodančią („Skinsiu raudoną rožę“ arba „O aš lauksiu, aš lauksiu mergaitės, tos pačios su ramune plaukuos“), vogtąją „Švelni gitara skambės, kai taboras miegos“) ir „pampalinę“, skirtą besaikio onanizmo išvargintiems paaugliams („Su kitu bachūru aš tave mačiau“).

Visos šios niekalų rūšys yra ne kas kita, o pats gryniausias smegenų sifilis, kuriuo dabar mėginama apkrėsti ir „šviežiausią“ Lietuvos kartą.

Jau nekalbant apie sveikinimų koncertų ir laidos „Linkime pasveikti“ gerbėjus, kurių muzikinis skonis nuosekliai primityvintas ir bjaurotas ištisus pilkuosius tarybinius dešimtmečius: „Trus neigraet chokej“ („Bailys nežaidžia ledo ritulio“) arba „Zemlia v iliuminatore“ („Žemė iliuminatoriuje“).

Vien jau ko vertas tų komunistinio „rojaus“ gyventojų smegenis šlifavusių dainuškų žodžiai, pavyzdžiui, „Žuvėdros baltos, lėkit čionai greičiau au au, au au!“ Lyg žuvėdros būtų šunys ir galėtų loti.

Anuometis sovietinis primityvizmas ir dvasinė degradacija persisunkė ir į šiuos laikus. Panašaus lygio „popsai“ ir dabar dar tebevargina nesibaigiančiais „marmeladiniais“ niekais. „Vynas, šampanas, tortas ir merginos“, - kriokia raudonskruostis scenos nutukėlis.

Tiesa, kai kas iš anų laikų išnyko. Pavyzdžiui, kas galėtų atsakyti, kodėl šiais laikais visų labai gerbiamas ir mylimas tautos dainius S.Povilaitis nebetraukia savo gražiosios dainos apie Čilės komunistą Viktorą Harą ir jo žmoną Chuaną bei fašistų dailiai laužomus pirštus?

Jei jau čia prabilsime apie nepakeliamą gėdą ir švarią sąžinę, tai pats laikas būtų prisiminti antrąją dainuškų kategoriją. Juk lietuviška estrada be vogtų dainų - ne estrada.

Tiesa, ši bėda yra internacionalinė - ji iki šiol kamuoja ir rusų estradą.

Išgirsta koks nors lietuviškos estrados klipata lengvai skambančią dainelę ir tuoj ją įsirašo į savo niekingą repertuarą.

Tik prieš tai, žinoma, tą užsienietišką dainą „harmonizuoja“ (kitaip sakant, nuasmenina ir suvulgarina) ir vietoj angliškų žodžių (nesimokysi gi angliškai dėl kelių posmų) sukuria savuosius - „geresnius“.

Štai jau ir skamba po kaimus Birutės daina.

Yra „specialistų“, kurie ir gyvi vien tokiais muzikiniais kriminalais. Jie be jokios sąžinės koncertų salėse staugia tuos savo muzikinius muliažus, o akimis skaičiuoja sėdinčių savo gerbėjų gretas, mintyse padaugina jas iš bilieto kainos ir jau žino, kokio honoraro už savo kliedesius gali tikėtis.

Baisiausia, kad tokie veikėjai gali būti dešimtmečius populiarūs, nes šimtai tūkstančių ausų metų metus buvo verčiamos klausytis to paties muzikinio mėšlo per valstybinį radiją.

Dabar užaugo nauja panašių muzikinių „drigantų“ karta. Tie bestuburiai muzikos eunuchai dainuoja apie šių laikų dvasines gėrybes: kaip reikia duoti į snukį, skaniai alaus atsigerti arba kaip smagu pakeliui į Palangą sustojus „pasisioti“.

Nusigyvenome iki to, kad žvaigždėmis save jau laiko iškreipto seksualinio akto vardu pasivadinę fiziniai debilai ir oligofrenai, kurie bliaudami kažkokius kliedesius net nesugeba pataikyti į taktą.

Svarbiausia - pabaigoje palinkėti susitaikymo, ramybės, taikos ir tarpusavio supratimo.

Tai tapo madingu „piaro“ reikalu, kuris paaiškinamas dabar madingu ir nežinia iš kokio kaimo atklydusiu noru skleisti ne blogį ir agresiją, o grožį ir gėrį.

Čia būtų pats laikas prabilti ir apie autentiškiausius to „grožio“ skiepytojus ir skleidėjus - purvinius-urvinius, aliukinius, livetas-giletas ir kitus girtiems mužikams skirtos produkcijos muzikinius „bravorėlius“.

Tačiau kalbą apie visiškai beviltiškus pseudomuzikos pusgalvius apskritai reikėtų rašyti ne ant paprasto, o ant tualetinio popieriaus.

Todėl šį nelabai švarų darbą paliksime kitam kartui.

Pabaigai norėtųsi šiems veikėjams pasiūlyti pasiklausyti, pavyzdžiui, Roberto Planto, Fredžio Merkurio arba „Police“, „Boston“ ar „Toto“.

Jei po to jums nepasidarys labai gėda, tai bent gal pavyks suabejoti visu tuo, ką iki šiol išdarinėjote.

O gal tai netgi taps akstinu daugiau nebemuzikuoti, jei viskas, ką jūs darėte, apskritai su muzika turi kokį nors ryšį.

RIMANTAS VAŠKINIS