Rizikuoju būti nesuprastas, nes nenoriu sutikti su dabar labai madinga nuomone – viskuo kalta valdžia. Kažkieno kieme liko neišasfaltuota duobė, kitam varva per stogą, trečiam laiptinę kaimynas prišiukšlino – kur žiūri valdžia?! Anas sumanė būtent čia ir būtinai tokį paminklą pastatyti, bet valdžiai „kultūra nerūpi“. Pensininkai miršta badu, mokytojai skursta, gydytojai, policininkai priversti iš kyšių gyventi. O valdžiai į viską nusispjauti!

Dažno pasiklausius, atrodo, kad ta valdžia lyg Kalėdų Senis sėdi ant gėrybių maišo, tik dalija iš jo labai šykščiai ir, svarbiausia – neteisingai. O juk tame maiše yra tiek, kiek į jį sunešame. Bet dažnam maga iš jo pasisemti kuo daugiau, bet įnešti kuo mažiau, dar geriau – nieko.

Drįstu teigti, kad Lietuva, bent ne taip seniai materialiai gyveno geriau, negu bet kada (apie tai kažkada televizijos laidoje užsiminė ir filosofas A.Šliogeris). Dabar žiniasklaidoje vis dažniau metų-trejų praeitis pateikiama kaip klestėjimo laikas. Bet pasklaidykime to laikotarpio spaudą ir pamatysime daugybę aimanų apie „nustekentą, nuskurdintą Lietuvą“. Tad ką jau bekalbėti apie prasidedančią ekonominę krizę, kuri, be abejo, palies daugumą žmonių. Ir jokia valdžia nuo jos neapsaugos, kiek mes ją bekeiktume.

Kai premjeru buvo išrinktas A.Kubilius, net ir opozicija sutiko, kad tai – geriausia kandidatūra. Visi prisiminė, kaip jis tvarkėsi gal dar sunkesniu laikotarpiu per Rusijos krizę. Bet vos tik pasirodė, kad prie krizės įveikimo turėsime kiekvienas prisidėti ir savo keliais litais, imta A.Kubiliaus programą ir jį patį su žemėmis maišyti. Cinizmo viršūnė, kai ponia Vilija Blinkevičiūtė, ką tik palikusi postą ir „Sodrą“ su milijardine skola, pareikalavo iš ją pakeitusio ministro tuoj pat atsakyti, kada bus išmokėtos pensijos.

Galbūt nėra tobula ir dabartinės valdžios krizės įveikimo programa. Betgi ją padėjo kurti žymūs finansininkai, ekonomistai ir kiti specialistai. Bijau, kad siekiantys ją sužlugdyti pasieks tik to, jog algų ar pensijų teks laukti po kelis mėnesius.

Veidmainiškos man atrodo krokodilo ašaras liejančių dejonės dėl krizės naštos perkėlimo vien ant „paprastų“ žmonių pečių. Daugiau gaunantieji daugiau ir mokesčių sumoka, be to, žymiai daugiau už mane, pensininką, išleidžia, taip sumokėdami ir didesnį pridėtinės vertės mokestį.

Girdžiu, girdžiu – tegu pirmiau susiveržia diržus „valdžiažmogiai“.

Smerkiu Seimą, Konstitucijoje radusį landą, „neleidžiančią“ susimažinti atlyginimų. Kokia Konstitucija man gali uždrausti elgtis su savo pinigais kaip noriu?

Vis dėlto Vyriausybė uždraudė mokėti premijas ir visokius priedus valdiškose įstaigose dirbantiems, truputį susimažino atlyginimus. Apsirinka rėksniai, manantys (tiksliau – tikinantys), kad valdžiai sumažinus atlyginimus būtų išganymas. Na, atliktų keliasdešimt, gal šimtas kitas milijonų, kai vien „Sodra“ kas mėnesį išmoka apie milijardą. Lašas jūroje. Tik specialistų vietą netruktų užimti savamoksliai, baigę „universitetus“ tarpuvartėse.

Jau aštuoniolikti metai, kai gaunu pensiją. Pusę to laiko dirbau. Nuo 1995 m. mano pensija išaugo šiek tiek daugiau nei dvigubai. Nors daug kas nuo to laiko brango, bet tik komunalinių paslaugų kainos išaugo dvigubai ar daugiau. Daug kas – drabužiai, avalynė, elektronika – net šiek tiek atpigo.

Štai televizorių, už kurį prieš 10 metų mokėjau 1,3 tūkst. litų, dabar įsigyčiau už 200–300. Žinoma, mano perkamoji galia neišaugo tiek, kiek pensija, bet vis dėlto yra žymiai didesnė. Ir jeigu teks metus kitus pakentėti atsisakant buto remonto ar dar ko neskubaus, nebūtino – nedejuosiu. Išgyvenome daug blogesnius laikus!

Ir ne valdžia kalta, kad Amerikoje ar dar kur bankrutuoja bankai, kad mūsų prekių nebeperka rusai, už savo dujas lupdami devynis kailius. Ne viską padarė ir valdžia, ypač buvusioji.

Bet juk gerovę kuria ne valdžia, o paprasti piliečiai. Nieko ji man neskolinga ir nieko neprivalo duoti. Tik palaikyti valstybėje tvarką ir kurti tą tvarką užtikrinančius įstatymus. Taip pat žinau, kad kaip nėra tobulos santvarkos, taip nėra ir nebuvo bei niekada nebus tobulos valdžios. Ir dėl to kiekvienas sąžiningai dirbkime savo darbą, nekardami visų šunų ant jos.

Neseniai internete perskaičiau vieno jaunuolio sapaliojimus apie tai, kad jis nenorįs gyventi šalyje, kur atlyginimai maži, visur šiukšlynai, netvarka ir net keliai niekam tikę. Tada, kai valdžia pakelsianti gyvenimo lygį iki vakarietiško, tuomet jau jis malonėsiąs grįžti.

Šiam Lietuvoje išaugintam ir turbūt apmokytam nesubrendėliui nekyla klausimas, kokie aitvarai kultūringoms ir turtingoms šalims sukūrė gerovę. Ką gi, gal apleiskime urmu mus išpenėjusią šalį, šalį, kurią mūsų tėvai ir seneliai kūrė, kur gyveno gerokai blogesnėmis sąlygomis. Palikime tik valdžią. O kada ji stebuklingai sukurs čia rojų, gal ir grįšime.

Arba eikime reikalauti „savojo“ lito, nesvarbu, kieno sąskaita. Tik prie tokių reikalavimų dažnai prisiklijuoja ir tie, kurie šiaip jau tenkinasi parkų suolų laužymu, autobusų stotelių ir paplūdimių įrangos niokojimu ar kapų niekinimu. Su malonumu jie apvers vieną kitą automobilį, išplėš kokią parduotuvę, pasismagins daužydami vitrinas.