Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Pavasario atradimai ir grimasos
2009-03-12
Valdemaras Puodžiūnas
Naujoji Lietuva įžengė į savo gyvavimo dvidešimtmetį. Jau kitokia, besikeičianti, kai ką ir kai kuo stebinanti, net ir nervinanti.
Bet juk pavasaris ir negali nestebinti. Ne šiaip sau moterys apie save ir savo teises priminti pasauliui ėmėsi ne rudenį ar žiemą, o gaivų, viltingą kovą. Ir šis pavasaris – labai moteriškas. Kai kurių moterų aktyvumas galėtų apibendrinti pastarųjų metų tendencijas: Lietuvos moterys tvirtai perima iš vyrų iniciatyvą ir įtaką į savo rankas.
Kelios klaipėdietės sugebėjo padauginusios alkoholio įžūliai vairuoti automobilius. Kitos moterys, tik jau Vilniuje, – imtis daug rimtesnės veiklos. Viena vadovauti vyriškai Krašto apsaugos ministerijai, kelios kitos – siekti valstybės Prezidento posto. Tikriausiai nusivadovavo vyrija, teks šiek tiek pažinti ir matriarchato.
Keičiasi požiūriai, kinta meilės objektai, dominuoti ima ne tik moterys, bet ir naujos – jau nepriklausomoje Lietuvoje subrendusios -- kartos nuostatos.
Šiųmetis pavasaris labai aiškiai demonstruoja pokyčius šalies politiniame gyvenime.
Traukiasi arba subtiliai išstūmiami senieji politikos patriarchai Algirdas Brazauskas ir Vytautas Landsbergis. Jau kurį laiką pleveno ženklai, kad didžiausių politinių partijų garbės pirmininkų įtaka slopsta. Galiausiai socialdemokratai, nepaisydami savo metro pageidavimo, partijos lyderiu išrinko ne A.Brazausko favoritą, o konservatorių vadovybė dar iki V.Landsbergio apsisprendimo paskelbė remsianti kitą kandidatą į Prezidentus. Išties originalus Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų pasirinkimas. Ši partija Prezidento rinkimuose palaikys kairiosios politikos ugdytinę Dalią Grybauskaitę. Gal tai signalas, kad iš politinio teatro scenos traukiasi klasikinė naujosios Lietuvos priešprieša tarp ekskomunistų ir antikomunistų?
O galbūt tai -- logiška nenuoseklios, nekonkrečios ir nevisiškai principingos veiklos pasekmė? Pernelyg besiblaškę, transformavę kai kuriuos vertybinius orientyrus ir ideologinius nuostatus konservatoriai sugebėjo net savo vardą ištrinti iš partijos pavadinimo. O kieta partinė hierarchija neleido rastis naujiems lyderiams.
Socialdemokratų stovykloje padvelkė kiek kitokiais vėjais. Algirdo Butkevičiaus išrinkimas partijos vadovu rodo, jog atsigręžiama į klasikines socialdemokratijos vertybes, ieškoma naujų idėjų, kitokių darbo formų, savotiškai atsiribojama nuo monopolijoms ir oligarchams pataikaujančios politikos.
Ir visa tai vyksta keistokų reiškinių kontekste. Triukšmingai besiginčijant dėl dujų ir šildymo kainodaros, ieškant ir nesurandant kaltų dėl nepagrįstai didelių kuro kainų, gąsdinant iš esmės visišku aukštojo mokslo apmokestinimu. O dar nervinančios kalbos apie lito devalvavimą, isteriška valdžios baimė dėl piliečių protesto akcijų, neaiškus Konstitucinio Teismo sprendimas dėl LEO sukūrimo, nors daugumai akivaizdu, jog ši bendrovė – dar viena monopolija. Bjauriausia, jog permainos mūsų šalies gyvenime sukasi praeities link.
Ar prisimenate kokiomis aplinkybėmis buvo atkurta Lietuvos valstybė, kas ir kaip istorijon įrašė Kovo 11-ąją?
Juk ir tada buvo tikra krizė imperijoje, kai Michailo Gorbačiovo perestrojka buksavo, kai galvas pradėjo kelti stalinistiniai revanšistai, kai prieš žmonių sambūrius ir protesto judėjimus buvo telkiamos didžiulės tvarkos palaikymo pajėgos. Tada okupuotos Lietuvos žmonės įveikė baimę ir atkūrė valstybę, nes gerai žinojo, kad kiekvieno iš jų gyvenimas yra ir valstybės kūrimo istorija.
Nejaugi užteko tik devyniolikos metų, kad persisotintume demokratija, o valdžios ir turtų godulys skatintų keisti sistemos principus, užsibarikaduoti demagogijos, veidmainystės ir guminių kulkų skydais?
Vakar Seime nepriklausomybės architektas Vytautas Landsbergis piktai drėbtelėjo: mūsų pseudo demokratinė, pseudo teisinė ir amorali valstybė. Skaudžiai taikliai iššovė.
Bet ar pataikė į ministrų, seimūnų, oligarchų, kontrabandininkų, monopolininkų, teisėjų ir valdininkėlių širdis?
Jei pilietis nesijaučia saugus savo tėvynėje, jis ieško kad ir svetimo, bet ramaus kito krašto. Jei valdžia jam žada vien tik skausmą, nepriteklių ir vargą, jis ieškos būdų ją apgauti arba emigruoti.
Vis dar mokomės gyventi laisvi ir nepriklausomi. Bet kas parašys pažymius valdžiai, jei nenorime net rinkimuose balsuoti? Kas pasakys, kad valdžia iki šiol neišmoko nei analizuoti, nei prognozuoti, jei net atstumtasis V.Landsbergis karštai gina savo partijos nemokšas?
Štai toks pavasaris. Metas, kai vis iš naujo atrandame ar kitaip pamatome save, kaimyną, valdžią ir Tėvynę.
