Žvilgsnis


2009-03-12
Žvilgsnis

Nakties darbas – dienos juokas, tiesa, pro ašaras. Toks pasirodė esąs per naktį sukurptos naujos mokesčių sistemos rezultatas. Pinigų nėra. Jų neturi nei valstybė, nei verslas. Valdžia priversta nuolatos skolintis, apsimesdama nematanti aukštų palūkanų. Verslininkai paskolų gali gauti tik atidavę paskutines kelnes.

Ar Lietuvos neištiks Latvijos, jau prakalbusios apie gresiantį valstybės bankrotą, likimas? Valdžios atstovai įsitikinę, kad mūsų šalis turi puikią gelbėjimosi taktiką, kurioje numatytas ir verslo skatinimo planas.

Taigi gelbėti žlungančias įmones pasišovė patys politikai, pažadėję greitų ir pigių pinigų. Penki milijardai – štai tiek litų turėtų įpūsti gyvybę šalies verslui. Pirmosios verslo paramai skirtos iki 100 mln. litų lėšos per bankus turėtų būti paskolintos kovo pabaigoje-balandžio pradžioje. Regis, išeitis išties rasta. Verslas pagaliau gaus pinigų ne tik apyvartinėms lėšoms, įsuks projektus, sukurs naujų darbų vietų, atgaivins eksportą ir į valstybės iždą vėl pradės byrėti mokesčiai. Tačiau ar tai nėra tik rožiniai akiniai, kuriuos anksčiau ar vėliau teks nusiimti?

Akivaizdu, kad valstybė negali atidaryti kasos ir pro langelį išdalyti pluoštus banknotų į eilę išsirikiavusiems verslininkams. Šis darbas patikėtas bankams. Jau paskelbta, kad procesas bus skaidrus – dalyti paskolas gaus teisę konkursą laimėję bankai. Viena sąlygų – palūkanų dydis. O jos Lietuvoje dabar tokios, kad pamačius galutinius skaičius daugeliui įmonių praeina bet koks nors skolintis. Todėl vis daugiau verslininkų ryžtasi geriau mažinti gamybos apimtis, nei nertis kosminių palūkanų paskolų kilpą.

Kokios bus verslo gelbėjimo paskolų palūkanos, kol kas neaišku, nors tai bene pagrindinis klausimas, kamuojantis pinigų laukiantį verslą. Politikai iš bankininkų išgirdo pažadą, kad jos turėtų būti mažesnės nei dabar esančios rinkoje. Tai, regis, savaime suprantama, nes bankai dalys ne vien savo, bet ir valstybės pasiskolintus milijonus.

Tačiau daugiau ypatingų nuolaidų verslui nežadama, juolab kad valstybė nebesutinka teikti paskolų su 100 proc. garantijų. Tokių klaidų buvo padaryta prieš dešimtmetį siaučiant Rusijos krizei, kai solidžias paskolas su valstybės garantija gavusios įmonės vis tiek bankrutavo. Kur dingo paskolos, per daug niekas nesiaiškino, o pinigus valstybei teko grąžinti iš visų mokesčių mokėtojų kišenės.

Pagal šiais metais sukurtą verslo skatinimo planą maksimali valstybės garantija verslui išduodamoms paskoloms turėtų siekti iki 80 proc., o likusią dalį siūloma prisiimti bankai. Valdžios vyrai tikisi, kad bankai sutiks verslą kredituoti bent jau per pusę valstybės ir bankų lėšomis.

Galima neabejoti, kad bankininkai savąją riziką įvertins nedarydami jokių nuolaidų. Jie jau atvirai pareiškė, kad verslo skatinimo plane numatytas lėšas bankai skolins tik tuo atveju, jei verslas tenkins keliamus rizikos reikalavimus.

"Verslas turės palankesnes sąlygas prieiti prie kreditinių išteklių, tačiau vertinant riziką, bus kredituojami tie projektai, kurių kredito rizika bus priimtina. Kartais gal 50–60 proc. valstybės rizikos prisiėmimas kai kuriems projektams gali būti nepriimtinas, nes bankai neturėtų būti verčiami vykdyti makroekonominės funkcijos", – neseniai kalbėjo Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Stasys Kropas, aiškiai įspėdamas, kad kredito įstaigos taip lengvai neatsuks paskolų čiaupo.

Taigi gali būti, kad verslo skatinimo milijonai taip ir liks saugiai gulėti bankų seifuose belaukiant, kol atsiras mažiausiai rizikingų projektų. Po gero pusmečio bankininkai apgailestaudami gūžtels pečiais ir dar kartą primins valstybei, kad jie "neprivalo gelbėti ekonomikos". O palaikius valdiškus lašinius rankose, kaip sakoma, rankos vis tiek lieka riebaluotos.