Džeinė Fonda savo gyvenimo knygą žada tęsti

Visi vyrai, kuriuos ji mylėjo, buvo ryškios asmenybės. Tad kodėl dabar jai patogiau ir smagiau gyventi vienai? Į šį ir dar daug kitų “Elle” žurnalo klausimų garsioji aktorė atsako savo interviu memuarų knygos “Mano gyvenimas” pasirodymo proga.

Knygą aktorė sako rašiusi visų pirma pačiai sau. “Man nesinorėjo numirti taip ir nesužinojus, kas aš tokia!”- prisipažįsta ji.

Tad kas gi ji tokia, ta Džeinė Fonda? Garsaus tėvo duktė, įžymių vyrų žmona, pati – gyva legenda ir įžymybė. Dviejų “Oskarų” laureatė, nenuilstanti kovotoja už svetimas teises ir laisvę. Moteris, kuri galėjo tapti JAV prezidente, bet, matyt, niekada netaps, nes visi geriausi vaidmenys visada tenka vyrams. Kas gali tai žinoti geriau už Džeinę Fondą?

Pastaruosius penkiolika metų ji vengė kino kamerų ir savo noru sutikdavo epizodiškai pasirodyti kaip CNN įkūrėjo ir informacijos priemonių magnato Tedo Ternerio žmona. Bet ši santuoka, gyvavusi beveik dešimt metų, be ypatingo triukšmo 2000 metais pasibaigė oficialiomis skyrybomis. Dabar aktorė pasiruošusi naujiems vaidmenims ir veiklai.

“Elle”: Savo memuarus Jūs skiriate motinai. Kokie nauji Jūsų tėvų gyvenimo faktai atsivėrė Jums rašant knygą?

Džeinė Fonda: Jau buvau bebaigianti rankraštį, kai į mano rankas netikėtai pakliuvo mano motinos medicinos kortelė. Šiaip jau ji turėjo būti sunaikinta dėl senaties. Bet galbūt todėl, kad tai buvo savižudybė, o gal dėl kitos priežasties – kad mama buvo Henrio Fondos žmona, dosjė išliko. Ir ten, tarp gydytojų įrašų, aš radau visą mamos istoriją, išdėstytą jos pačios. Jos braižas, jos intonacijos. Net nežinau, su kuo galėčiau palyginti šoką, kurį patyriau skaitydama tas eilutes. Mes tarytum vėl susitikome po tiek daug metų.

- Tad ką Jūs ten aptikote?

- Aš sužinojau, kad aštuonerių metų ji buvo išžaginta. Ją ištiko psichikos trauma, su kuria niekada taip ir nepajėgė susidoroti. Ji neapkentė savo kūno. Dabar aš suvokiu, iš kur kilo toji mamos aistra plastikos operacijoms.

- Koks sutapimas! Juk Jūs irgi naudojatės plastikos chirurgija?

- Deja, tai nėra geriausia iš to, ką aš padariau savo gyvenime. Kai man sukako 51 metai, aš ryžausi krūtinės formos korekcijai, paprasčiau kalbant, man padarė silikono krūtis. Bjaurus dalykas! Mano tuometinis vyras Tomas Haidenas priešinosi. Bet aš buvau tokia nelaiminga, mūsų santuoka iro, mano karjera kine ritosi žemyn. Man atrodė, kad su tomis naujomis krūtimis aš tapsiu patrauklesnė. Kokios apgailėtinos iliuzijos kartais mus aplanko!

- Bet grįžkime prie Jūsų motinos...

- Jos diagnozė: maniakinė depresinė psichozė. Jos tėvas, mano senelis, buvo alkoholikas ir šizofrenikas. Tad mano paveldimumas – ne iš geriausių. Man pasakė, kad mama mirė nuo širdies priepuolio. Visi pastebėjo, kad per laidotuves aš neišliejau nė ašarėlės. Pastaruosius metus ji praleido ligoninėse. Aš jos beveik nematydavau ir kažkaip atpratau nuo minties, kad turiu mamą. Tiktai vėliau, sklaidydama žurnalą, aš užtikau žinutę, iš kurios sužinojau, kad ji nusižudė.

- Jūsų tėvas Henris Fonda – Holivudo legenda ir šlovė, vienas iš žaviausių pasaulio kino istorijos vyrų. Bet iš Jūsų knygos atrodo, kad jis buvo labai sunkus žmogus.

- Pirmiausia jis buvo labai šaltas žmogus. Su laukiniais rūstybės proveržiais. Mes beveik nebendraudavome. Jeigu jam reikėdavo man ką nors pasakyti, jis šitai perduodavo per tarnaitę arba per savo žmoną, mano pamotę.

Aš save įtikinėdavau, kad jeigu būsiu gera, jis mane pamils. Beje, nuo tėvo viskas ir prasidėjo. Man labai norėjosi jam patikti. Man reikėjo jo pritarimo, pagyrimų, jo meilės. Aš galvodavau, kad esu nepakankamai darbšti per pamokas, ir tapau pirmūne... Jis manė, kad esu per daug stora, ir aš persistengiau iki anoreksijos ir bulimijos. Jis manė, kad, kaip aktorė, visiškai esu nevykusi, bet vis dėlto man pavyko kai ką kine padaryti. Taip galėčiau vardyti iki begalybės.

- Jūs visada garsėjote itin nepriklausomos moters įvaizdžiu. Bet Jūsų knyga visiškai išsklaido tokį mitą. Iš jos suvoki, kad Jūs visada priklausėte nuo vyrų, kuriuos mylėjote.

- Nuo vaikystės aš ne itin aukštai save vertinau. Man visada atrodė, kad pati savaime nesu kiek nors įdomi ar reikšminga. Buvau tokia, kokią mane norėjo matyti pradžioje mano tėvas, paskui – mano vyrai. Ir aš pati pirmoji tikėjau, kad tokia aš ir esu iš tikrųjų. Aš galėjau kovoti su savo šalies vyriausybe, pasipriešinti visam pasauliui. Galėjau būti laikoma feminizmo ir laisvės troškimo vėliava, bet namuose būdavau bevalė ir paklusni perekšlė.

- Jūs atskleidžiate savo gyvenimo pačias intymiausias smulkmenas, taip pat ir seksualinius nuotykius su vyru Rožė Vadimu, lovos bandymus trise su kitomis moterimis. Ar nebijote būti apkaltinta nepadorumu?

- Aš pati nusprendžiau, kad šioje knygoje būsiu sąžininga. Ir esmė yra visai ne koks nors palaidumas ar prigimtinis amoralumas, kaip mane kaltina šventeivos. Tiesiog aš dariau tai, ko norėjo Vadimas, laikęs mane perdėm buržujiška ir padoria mergaite. Geriausios mūsų linksmybių akimirkos ateidavo tada, kai jis pasišalindavo, o aš likdavau su jo eiline partnere, kad mudvi galėtume išgerti po puodelį kavos ir žmoniškai pasišnekučiuoti. Bet ilgai tęstis šitai negalėjo.

- Ar jūs jautėte malonumą nuo intymaus artumo su moterimis, kurias jis atsivesdavo?

- Tiesą sakant, neprisimenu. Iki šiol atsimenu, kad nuolat būdavau įsitempusi. Aš arba rūkydavau kokią nors bjaurastį, kad greičiau apsvaigčiau, arba būdavau visiškai girta. Jūs juk žinote, kad esu nebloga aktorė, ir galiu įtikinti save bet kuo. Bridžit Bardo kartą yra sakiusi: “Jeigu Vadimas būtų nors kiek pavydus!” Moteriai reikia jaustis esant geidžiamai. Jis niekada man nesakė: “Aš tave myliu. Tu man reikalinga. Aš be tavęs negaliu gyventi”. Štai Tedas Terneris šitai puikiai sugebėjo.

- Visą savo pelną, kurį gavote už parduotas aerobikos vaizdajuostes – 17 milijonų dolerių, Jūs atidavėte savo antrojo vyro Tomo Haideno politinei veiklai. O juk Jūs buvote su juo nelaiminga. Ar dabar nemanote, kad jis paprasčiausiai pasinaudojo Jūsų šlove ir pinigais?

- Santuokoje visada vienas išnaudoja antrą. Manau, kad tai yra normalu. Tomas – žavingas žmogus, bet toks pat šaltas ir abejingas, kaip ir mano tėvas. Aš daug ko iš jo išmokau. Už tai esu jam be galo dėkinga. Be to, šeimyninio gyvenimo džiaugsmą aš pirmąsyk patyriau tik su juo. O tai, patikėkite, vertingiau už bet kokius pinigus!

- Dabar papasakokite apie Tedą...

-