Gudručiai iš kiaulių giminės

Ištvermė, vislumas, gudrumas (o gal apsukrumas?) padeda šernams užsikariauti savo vietą pasaulyje ir išvengti dvikojų medžioklių šratų.

Sodų ir daržų siaubūnai

Per patį vidurdienį šerno jaunikliai, akylai prižiūrimi savo rūsčios išvaizdos ir tiesiog milžiniškos motinos, linksmai dūksta ant miesto parko žvyruotų takų. Žmonės susigraudinę stebi tą vaizdelį. Laukinė gamta kone prie namų slenksčio! To vaizdelio adresas – Berlyno apylinkės, tačiau panašių scenelių galima išvysti ir daugelyje kitų Centrinės Europos miestų, kuriuose šernai apsigyveno visai netoli nuo žmonių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog čia nieko baisaus nėra, tačiau, nuolat su jais kaimynaujantis, ima ryškėti, kad tie žvėrys, švelniai tariant, darosi įžūlūs.

Meilė tiems kaimynams greitai pasibaigia, kai namo šeimininkas miškingame priemiestyje nustato, jog laukinei kiaulei labai patiko olandiškų tulpių svogūnėliai arba kad ji vos nesukėlė infarkto jo numylėtiniui taksui. Kai kurie išradingesni šernai nueina “pasiganyti” net po pliažus ir miestiečių poilsiavietes. Dažnai nutinka taip: pradžioje žmonės patys tuos gyvulius šeria įvairiais skanėstais, tad greitai šie keturkojai perima iniciatyvą ir pradeda “tikrinti” paketus su maudymosi reikmenimis, laikraščiais ir kosmetika vildamiesi rasti ką nors skanaus. Šernai aiškiai nesuvokia, kur yra riba tarp paprasto duoneliavimo ir prievartavimo.

Laukinės kiaulės nemėgsta ir privengia šunų, o žmonių dažniausiai visiškai nebijo. Neretai šernės paršiavimuisi pasirenka vietas prie kelių, po nusvirusiomis medžių šakomis. Ir kai žmonės sustoja ir taikiai stebi, kaip šerniukai žinda pieną, patelės tai nė kiek netrikdo. Pasakojama, kad sykį vienas benamis valkata miegojo neperšlampame šerno urve, kol tikrasis jo šeimininkas buvo “išėjęs su reikalais”.

Giria šernams jau nusibodo?

Rytų Europoje šernai negyvena taip arti prie žmonių. Taip yra todėl, kad čia teritorijos nėra taip tankiai apgyventos kaip Centrinėje ir ypač Vakarų Europoje, kur fermerių ūkiai glaudžiasi prie pat žmonių būstų. Vokietijoje laukinių kiaulių išdaigos gali sunaikinti visą fermerių derlių. Todėl čia “demografinį sprogimą” tarp šernų įveikia šautuvų pagalba. Šernų medžioklė Vokietijoje beveik neribojama.

Tačiau šernams būdingos gudrybės ir išmonė padeda atsispirti žmonių paskelbtam karui. Iš prigimties šie laukiniai gyvūnai gali būti aktyvūs ir dieną, ir naktį. Bet tokie jie yra tik “taikos” sąlygomis. Esant ypatingoms aplinkybėms (o kaip tik tokioms yra priskirtos medžioklės), šernai pereina prie naktinio gyvenimo būdo. Pavojingus – plynus ir apšviestus plotus jie perbėga galopu arba net palūkuriuoja, kada mėnulį užstos debesys, ir tik tada išlenda iš savo migių. Prisidengdami tamsa, šernai su žeme sulygina kukurūzų laukus, vagą po vagos išknisa neseniai pasodintas bulves.

Vis dėlto ne tik aukštu intelekto lygiu galima paaiškinti tai, kad šernai taip paplito po visą Centrinę Europą. Tvirti, ištvermingi “uoslės genijai” (šia savybe šernai pralenkia net šunis) yra labai neišrankūs maistui. Išalkusiems jiems tinka viskas, kas papuola po jų šnipu, – ar tai būtų pelė, ar medžio šaknys. O kai ėsti yra ko, šernai renkasi pačias skaniausias bulves ir kukurūzus. Vienas vokietis ūkininkas pasakojo, kad šernai ypač uoliai naikino jo ekologiškai švarų derlių ir nė nepalietė kaimyno laukų, nes ten buvo naudojamos cheminės trąšos.

Kova dėl spenio - kova dėl gyvybės

Griežta matriarchato tvarka padeda šernų giminei kovoti už būvį. Patyrusi patelė, kaimenės vadovė, palaiko glaudžius ryšius su kitų patelių grupe, kuri savo ruožtu irgi yra susiskirsčiusi į tam tikras “pakopas”. Tai išlaisvina jų bendruomenę nuo varginančios kovos už teisę pirmauti. Senieji gyvuliai užima vyraujančią padėtį, tačiau ją praranda, jeigu nebeatsiveda jauniklių arba suserga. Ligotas individas iš bandos pašalinamas. Tačiau jeigu jam būnant atskirtam pavyksta pasitaisyti, tai yra pasveikti ir atgauti jėgas, jis vėl priimamas į bandą. Patinų bandoje nebūna, bet ši taisyklė kartais turi išimčių. Ten, kur žiemos būna snieguotos, pavyzdžiui, Rusijoje ir kitur Rytų Europoje, laukinių kiaulių kaimenės negali apsieiti be stipraus šerno. Tik jis savo galingomis iltimis pajėgia išrausti storą sniego sluoksnį, kad “nutiestų kelią” savo giminaičiams. Beje, šernai, gyvenantys šaltuosiuose regionuose (sakykime, Usūrijos krašte), žūva ne tik nuo medžiotojų šautuvų, bet ir dėl žiemos alkio, kai žemė įšąla iki pusantro metro gylio. Tokiais atvejais šernai įveikia didžiulius atstumus ieškodami pašarų. Suaugę gyvūnai dar šiaip taip ištveria iki ilgai laukto pavasario, o paršiukų dėl žiemos šalčių ir bado žūva ištisos vados.

Per atšiauresnę žiemą šernų kaimenės gali sumažėti net 6-8 kartus, tačiau jų laimė, kad tie gyvuliai yra neapsakomai vislūs. Patelė gali pastoti jau būdama septynių mėnesių amžiaus. Šiltą, sausą pavasarį ji atsiveda nuo šešių iki aštuonių kriuksinčių jauniklių, o jeigu laukiama drėgno ir šalto sezono - tik du paršelius. “Hierarchija” nustatoma tuoj pat po apsiparšiavimo: patys pieningiausi – paskutinieji speniai tenka stipresniems jaunikliams, o tie, kuriems kliuvo priešakiniai speneliai, kuriuose beveik nebūna pieno, dažniausiai nugaišta.

Ne visada kiaulėms reikia purvyno

Šernų elgesys ir įpročiai seniai išstudijuoti, tačiau kartais tie gyvuliai gali tapti nenuspėjami. Ir tai taip pat jiems padeda laimėti savo kovą už būvį. Pavyzdžiui, kad ir kaip kiaulėms patinka pasivolioti purvynuose, bet savo jaunikliams auginti jos renkasi tik sausas vietas. Tačiau pelkėtose vietose šernės su šerniukais įsitaiso tarp nendrynų, kur neprasiskverbia šunys, ir net pasidaro dirbtines salas iš nendrių, labai primenančias gulbių lizdus.

Matyt, bet kokia gamtos sukurta elgesio programa gera tik tada, kai leidžia nusižengti taisyklėms. Šernų elgsena parodė tų gyvūnų sugebėjimą įveikti badą ir šaltį, išvengti plėšrių žvėrių, gyvenančių giriose, ir medžiotojų šautuvų ugnies. Ji leido šernams išgyventi senuosiuose Centrinės Europos bukų miškuose. Gerai šernai jaučiasi ir dabar giriose tarp galingų pušų. Šernai pasirodė esą vienintelė puikiai besivystanti gyvūnų rūšis tarp sugebančių apsiginti miškų gyventojų – lokių, stumbrų, lūšių ir vilkų. Ir šiandien jie mums rodo savo šeriais apaugusias kietas kaktas, vien jau už tai, be jokios abejonės, nusipelnydami ypatingos pagarbos.

“GEO” Parengė V.B.