Ispanijos karalius rinktųsi koridą

Koridoje Ispanijoje užimta net 1 procentas visos darbo jėgos.

Kartą Ispanijos karalius yra pasakęs: jeigu jam tektų rinktis tarp koridos ir narystės Europos Sąjungoje, jis pasirinktų koridą. Nepagalvokite, kad karaliui kuo nors nepatinka ES. Jis paprasčiausiai įsitikinęs, kad bulių kautynės – neatsiejama Ispanijos kultūros dalis, menas, ugdantis ispanų vyriškumą ir ryžtą. Ir nors visai neseniai Barselonos savivaldybėje, reikalaujant gyvūnų gynėjams, buvo priimtas nutarimas uždrausti bulių kautynes (vien Barselonos arenoje kasmet žūva apie 100 bulių), tai nereiškia, kad koridos nebeliks visoje Ispanijoje. Juk šis menas turi ne tik gilias tradicijas, bet ir 1 procentas šios šalies darbo jėgos užimtas bulių kovų organizavimu ir uždirba kasmet apie vieną milijardą eurų.

Koridos ištakos

Bulių kautynės vienokia ar kitokia forma rengiamos nuo seniausių laikų. Kretos saloje Graikijoje išlikę olose piešiniai, kurių amžius apie keturis tūkstančius metų, vaizduoja moterį ir vyrą, besikaunančius su jaučiais, laikančius juos už ragų ir perverčiančius sau per nugarą. Bulių kovos buvo populiarios ir Senovės Romoje. Tačiau Pirėnų pusiasalyje priešistoriniais laikais gyvenusios Iberijos gentys laikomos tikraisiais koridos pradininkais. Istorikų nuomone, Plaza - vieta, kur vyksta bulių kautynės, yra greičiau Iberijos genčių šventyklų, kur buliai buvo aukojami dievams, nei romėnų amfiteatrų palikimas. Tačiau romėnams, mėgstantiems “duoną ir žaidimus“, tikrai galime būti dėkingi, kad korida tapo spalvingu reginiu.

Kai maurai iš Šiaurės Afrikos 711 metais užkariavo Ispaniją, korida ilgainiui tapo neatsiejama aukštuomenės pramogų dalimi. Su buliais kaudavosi kariai ant žirgų. Tačiau XVI amžiuje popiežius Pijus V išleido verdiktą, draudžiantį koridą, o nepaklusniuosius grasino atskirti nuo bažnyčios. Bet karalius Filypas II išdrįso pasipriešinti ir korida tęsė savo gyvavimo tradicijas.

Liaudyje vis populiaresnės darėsi bulių kovos su pėsčiais matadorais (terminą “toreadoras“ išpopuliarino prancūzai operoje “Karmen”, bet jis turi ironišką atspalvį). 1726 metais Francisko Romeras iš Rondos bulių kautynėse pasiūlė naudoti specialų kardą ir muletą, raudoną nedidelę matadoro naudojamą skraistę paskutiniame kovos etape, ir nuo to laiko koridos taisyklės beveik nepasikeitė.

Taisyklės buliams

Kiekvienos koridos metu aikštėje pasirodo šeši buliai ir trys matadorai. Kiekvienam matadorui tenka kautis su dviem buliais, kurie parenkami burtų keliu koridos rytą. Bulių kautynės prasideda apie penktą valandą vakaro skambant pasodoblio ritmams, ir kiekvienas susirėmimas gali trukti ne daugiau nei dvidešimt minučių.

Koridoje gali dalyvauti tik specialios rūšies buliai – toro bravo. Ši rūšis išlikusi tik Ispanijoje, kai jų protėviai urus buvo paplitę po visą žemyną. Bulius turi būti ne jaunesnis nei ketverių metų (maistui auginami jų giminaičiai ant prekystalių atsiduria sulaukę vos pusantrų metų). Toks galvijas negali sverti mažiau nei 460 kilogramų, nors dažnai jo svoris siekia ir 800. Ir dar vienas svarbus momentas yra tai, kad šie buliai turi būti nematę pėsčio žmogaus, nes kitu atveju galvijai gali pradėti pulti žmones. Tad sunku ir įsivaizduoti, kaip jie yra auginami.

Daugelis yra įpratę manyti, kad bulius reaguoja į raudoną skraistę, tačiau tai yra nežinia iš kur atkeliavęs mitas. Buliai yra daltonikai, aplinkinį pasaulį matantys tik juodos ir baltos spalvų skalėje. Tad kautynėse jie reaguoja ne į spalvą, o į judesius.

Kai kurie bulių augintojai bando gudrauti ir trumpinti bulių ragus. Ne tam, kad jie būtų mažiau pavojingi, bet todėl, kad bulius durdamas taikosi pagal natūralų ragų ilgį ir su trumpesniais ragais “neapskaičiuoja” tinkamo atstumo.

Buliai laikomi iš prigimties karingais gyvuliais, tačiau jei jie nenusiteikę kovoti, koridos prezidentas gali pasielgti dvejopai – pareikalauti pašalinti bulių iš arenos ir vietoj jo atvesti kitą bulių arba įdeginti buliui odą. Būtent tokie buliai laikomi pačiais pavojingiausiais ir ne vienas žymus matadoras žuvo nuo tokio buliaus įniršio.

Kadangi koridos laikas yra griežtai ribotas, tai pasitaiko, kai bulius yra labai stiprus ir šauniai kovoja, jam dovanojama gyvybė ir jis sugrįžta į savo ūkį ir ten sulaukia senatvės. Jei bulius nužudomas, jis už sutartą kainą nugabenamas mėsininkams. Tokia mėsa labai vertinama. Manoma, kad ji suteikia stiprybės. Seniau ji išimtinai keliaudavo ant karaliaus stalo, nes buvo tikima, kad, suvalgius patiekalus iš tokios mėsos, galima perimti kovojusio buliaus savybes.

Matadoras ir komanda

Matadoras yra pagrindinis koridos dalyvis, kurio uždavinys yra nužudyti bulių kovos pabaigoje. Daugelis matadorų bulių kovos meno mokosi nuo pat vaikystės, ir šis amatas perduodamas iš kartos į kartą. Bulių kovos mokyklą Madride galima pradėti lankyti nuo 12 metų, nors kautis galima tik nuo 16, tad dažnas matadoras savo karjerą pradeda Lotynų Amerikoje.

Matadorų kautynės vienos koridos metu vyksta ne atsitiktine tvarka. Pirma ir trečioji kova priklauso seniausiam ir labiausiai patyrusiam matadorui, antra ir ketvirta – mažiau patyrusiam, o trečia ir šešta – turinčiam mažiausiai įgūdžių. Taip yra todėl, kad žiūrovai galėtų žinoti, ko tikėtis iš kiekvieno kovotojo: griežčiau vertinti patyrusius, nuolaidžiau žiūrėti į pradedančiuosius. Tiesa, Katalonijos vietos valdžia buvo uždraudusi vaikams iki 14 metų stebėti koridą, bet apklausų duomenys rodo, kad net 40 procentų Ispanijos piliečių stebi koridą nuolat. Gera kova laikomas greitas ir grakštus susidorojimas su buliumi.

Matadoro apranga – auksu siuvinėtas kostiumas “traje de luces”– kainuoja iki kelių tūkstančių eurų. Tai - rankų darbo šedevras, kuriam pasiūti šeši žmonės sugaišta visą mėnesį. Populiariausios spalvos – juoda, raudona, balta, žalia ir mėlyna. Žinomi matadorai sezonui tokių kostiumų turi mažiausiai šešis. Kostiumas niekada nebūna geltonos spalvos. Nerekomenduojama ir žiūrovams puoštis geltonais drabužiais, mat manoma, kad ši spalva prišaukia nelaimę, o koridos dalyviai yra labai prietaringi.

Dar vienas matadoro atributas – kaselė. Ji nukerpama, kai kovotojas išeina į pensiją.

Korida prasideda į areną įėjus matadorui ir jo komandai. Apėję garbės ratą, jie sustoja prie koridos prezidento, kuris yra labai svarbus asmuo visų bulių kautynių metu. Kovos eigą jis reguliuoja skirtingų spalvų nosinaitėmis. Pavyzdžiui, jei prezidentas mojuoja balta skepetaite – tai leidimas matadorui nužudyti bulių, žalia nosinaitė reiškia, kad galvijas kaunasi vangiai ir jį reikia pašalinti iš arenos.

Matadorui sustojus prieš prezidentą, paprašoma rakto nuo patalpos, kur laikomi buliai. Išleidus bulių, prasideda parengiamasis kovos etapas - matadoro padėjėjai pėsti peones ar capeodores erzina bulių didelėmis raudonomis ir geltonomis skraistėmis capote. Šiuo metu matadoras stebi bulių, jo reakciją bei įpročius – kokiam ragui bulius atiduoda pirmenybę, mat nuo tokios informacijos dažnai priklauso ir matadoro gyvybė.

Pirmajame kovos etape į areną išjoja du pikadorai, ginkluoti specialiomis ietimis su plieniniais antgaliais. Jų uždavinys – įsmeigti ietis į buliaus kaklą, kad priverstų bulių atitinkamai palenkti galvą. Kitu atveju matadorui būtų labai sunku nužudyti bulių kovos pabaigoje.

Antrame kovos etape pasirodo banderillero, abiejose rankose nešinas spygliuotomis strėlėmis, puoštomis įvairiaspalviais kaspinais, vadinamosiomis banderilla. Jis bėga į bulių tam tikru kampu ir įsmeigia į gyvulio nugarą strėles, kurių tikslas – neutralizuoti buliaus galimybę durti ir pristabdyti gyvulį.

Trofėjai

Paskutinis kovos etapas prasideda matadorui nusiimant skrybėlę ir paprašant prezidento kovoti ir nužudyti bulių. Bulių matadoras gali dedikuoti kokiam nors konkrečiam asmeniui arba visai publikai. Jei pergalė dovanojama tam tikram žmogui, tai jam ir įteikiama skrybėlė. Jei kova skiriama visai publikai, tai skrybėlė padedama arenos viduryje. Kartais matadoras meta skrybėlę per galvą, jei ji nusileidžia atlapais aukštyn – tai bloga pranašaujantis ženklas.

Pasibaigus tokiai įžangai, matadoras pradeda bulių erzinti raudona skraiste, vadinamąja muleta, vis arčiau prisileisdamas galviją prie savęs. Kuo mažesnis atstumas tarp buliaus ir matadoro, tuo profesionalesniu kovotoju jis yra laikomas.

Kai matadoras pastebi, kad bulius nusilpo, jis išsitraukia kardą ir duria galvijui į širdį. Jei matadoras sužeidžiamas ir nebegali tęsti kovos, jo vietą turi užimti labiau patyręs kovotojas ir užbaigti kovą.

Simbolinė koridos reikšmė – tai žmogaus kova su gamta, sugebėjimas ją pergudrauti ir nugalėti stichiją. Jei matadoras kovoja gerai, publika mojuoja baltomis skepetaitėmis, kurios yra tarsi ženklas koridos prezidentui apdovanoti kovotoją. Garbingiausias prizas – abi buliaus ausys ir uodega, bet gali būti, kad mažiau patyręs matadoras bus apdovanotas tik viena ar dviem buliaus ausimis.

Matadoras savo pasirodymą baigia apeidamas garbės ratą. Jei ir bulius kovojo gerai, tai jo kūnas, pakinkius arklius, taip pat velkamas ratu.

Tokias scenas Ernestas Hemingvėjus aprašė savo autobiografiniame romane “Pavojinga vasara”, taip dar labiau išpopuliarindamas koridą.

Televizijos žiūrovams tikriausiai ne kartą teko stebėti vaizdus iš San Ferminio festivalio, kuris kiekvienais metais prasideda Pamplonoje liepos 7 dieną ir trunka visą savaitę. Tada į gatves išleidžiami buliai, kasdien vis aršesni, o minia, apsirengusi tradiciniais baltais marškiniais ir persijuosusi raudonais diržais, bėga prieš gyvulius per visą miestą. Šioje šventėje, neretai pasibaigiančioje kraujo praliejimu ir ašaromis, vis dažniau dalyvauja užsieniečiai. Tuo pačiu metu čia daug šokama, dainuojama ir geriama. Tad visiems, kam trūksta adrenalino ir linksmybių, jau pats laikas pakuotis lagaminus ir keliauti į Ispaniją.